Tačiau tuo metu tai buvo ne tiesiog skonio reikalas, o būtinybė, padėjusi išgyventi deficito sąlygomis ir kartu išsaugoti orumą bei sukurti savitą namų jaukumą.
Kilimas ant sienos: trys praktiškos problemos vienu sprendimu
Vienas ryškiausių to meto namų simbolių – ant sienos kabantis didžiulis raštuotas kilimas.
Šiandien jauniausiajai kartai tai kelia šypseną, tačiau tuometiniuose daugiabučiuose kilimas atliko tris labai praktiškas funkcijas: sulaikė šilumą nuo plonų ir šąlančių sienų, slopino prastą garso izoliaciją nuo kaimynų bei paslėpdavo padėvėtus sunkiai gaunamus tapetus.
Kartu tai buvo ir prestižo reikalas – geras vilnonis kilimas kainavo brangiai, tad jo demonstravimas svečiams liudijo šeimos finansinį stabilumą.
Rezginėlė (avoska) kišenėje: nematomas kasdienybės gelbėjimosi ratas
Kasdienybėje ne mažiau svarbi buvo rezginėlė (tinklinis maišelis), visuomet gulėjusi kiekvieno piliečio kišenėje. Pavadinimas, kilęs nuo rusiško žodžio „galbūt“, puikiai atspindėjo tuometinę realybę: einant pro parduotuvę ir netikėtai pamačius nusidriekusią eilę, reikėjo būti pasiruošusiam bet kada kažką nusipirkti.
Šis maišelis buvo itin talpus, atlaikydavo didžiulį svorį, o žiemą jame už lango būdavo pakabinami ir šaldomi produktai, taip atstojant dar ne visuose namuose buvusį šaldytuvą.
Paslaptinga medūza stiklainyje, arba močiučių laikų kombučia
Įdomus reiškinys buvo ir naminė „medūza“ trijų litrų stiklainyje – arbatinis grybas. Šis iš Kinijos atkeliavęs organizmas sovietmečiu tapo tikru šeimos nariu, maitinamu arbata ir cukrumi.
Jo gaminamas saldžiarūgštis gėrimas atstojo deficitinius gaiviuosius gėrimus ir buvo laikomas vaistu nuo visų ligų.
Simboliška, kad šiandien šis gėrimas, žinomas madingos kombučios vardu, išgyvena tikrą renesansą visame pasaulyje.
Krištolo muziejus už stiklo: turtas, kurio negalima liesti
Ypatingą vietą namuose užėmė svetainės sekcijoje už stiklo saugomas krištolas. Šlifuotos vazos, taurės ir grafinai buvo renkami dešimtmečiais, perkami per pažintis ar dovanojami vestuvių proga.
Šie daiktai beveik niekada nebuvo naudojami kasdien – jie tarnavo kaip muziejiniai eksponatai, liudijantys turtą, ir būdavo ištraukiami tik per didžiąsias šventes, pavyzdžiui, Naujuosius metus.
Priverstinis bendruomeniškumas
Sovietmečio kultūrai buvo būdingas ir bendruomeniškumas, kurį skatino tokie ritualai kaip pavasariniai šeštadieniniai kiemų tvarkymai ar masinis konservavimas vasaros pabaigoje.
Vasaros pabaigos kvapas: kai virtuvė virsta konservų fabriku
Kadangi parduotuvių lentynos žiemą būdavo tuščios, kiekviena šeimininkė stiklainiuose konservuodavo vasaros gėrybes.
Šis darbas virsdavo socialiniu renginiu: kaimynės keisdavosi receptais, padėdavo viena kitai ir dalindavosi pagamintais skanėstais.
Knygų medžioklė: kai už romaną reikėjo sumokėti makulatūra
Didžiulis paradoksas gulėjo ir knygų lentynose. Nors šalis skelbėsi esanti labiausiai skaitanti pasaulyje, o knygos buvo leidžiamos milijoniniais tiražais, gera grožinė literatūra buvo didžiulis deficitas.
Norint įsigyti populiarių užsienio autorių nuotykių romanų, neužtekdavo tiesiog ateiti į parduotuvę. Buvo sukurta sistema, kurioje norimą knygą pirkėjas galėjo gauti tik pridavęs dvidešimt kilogramų makulatūros.
Tai paskatino neįtikėtiną žmonių išradingumą – tuo tikslu buvo perkamos pigios, niekam nereikalingos partinės brošiūros ir iškart priduodamos, kad tik pavyktų gauti geidžiamą talonėlį grožinei knygai.
Racionalus sveikas protas
Galiausiai, sovietmečio žmogų suformavo taisyklė – nieko neišmesti.
Kiekviena sulūžusi buitinė technika, drabužis ar batas būdavo taisomi dešimtis kartų. Namų meistrai patys lituodavo televizorius ar persiūdavo senus paltus jaunesniems vaikams.
Šiandien tai vadinama madingu sąmoningo vartojimo vardu, o tuomet tai buvo tiesiog racionalus sveikas protas, padėjęs kasdienybėje rasti kūrybiškų išeičių.
Šaltinis: YouTube vaizdo įrašas