Mokslininkai teigia, kad jiems pavyko aptikti vadinamąjį kratoninį plonėjimą: ištisi Šiaurės Amerikos žemyno apatinės dalies grumstai pamažu teka į magmą.
Žurnale „Nature Geoscience“ paskelbtame straipsnyje aprašomas atradimas ir pažymima, kad tai pirmas kartas, kai „kratoninis plonėjimas“ buvo pastebėtas veikiantis.
Kratonai – tai senoviniai uolienų dariniai, sudarantys Žemės žemynų branduolį. Jie garsėja savo stabilumu ir gebėjimu išsilaikyti milijardus metų.
Tačiau kartais kratonuose gali įvykti pokyčių, kurie paveikia jų stabilumą arba dėl kurių prarandami ištisi uolienų sluoksniai.
Šiuo atveju uolienų „dėmės“ teka į magmą po Jungtinių Amerikos Valstijų Vidurio Vakarais (JAV šiaurės centrinė dalis).
Mokslininkai patikina, kad artimiausiu metu neturėtume nerimauti dėl to, kad žemynas gali nugrimzti į magmą ar pakeisti šios jo dalies kraštovaizdį.
Mantijos procesai, sukeliantys nuotėkį, gali turėti įtakos tektoninių plokščių raidai laikui bėgant, tačiau jie vyksta labai lėtai.
Be to, tikimasi, kad dreifavimas galiausiai nutrūks, nes tektoninės plokštės liekanos grimzta giliau į mantiją ir jos įtaka kratonui išnyksta.
„Tokie dalykai yra svarbūs, jei norime suprasti, kaip planeta evoliucionavo laikui bėgant.
Tai padeda mums suprasti, kaip susiformavo žemynai, kaip jie suiro“, – sakė tyrimo bendraautorius Torstenas Bekeris (Thorsten Becker), kuris yra Žemės ir planetų mokslų departamento ir Geofizikos instituto profesorius Džeksono mokykloje.
