Kartą Dievą aplankė moteris. Jos nugarą slėgė didžiulis maišas.
– Ar pavargai, moterie? – susirūpino Dievas. – Nusimesk savo naštą nuo pečių, prisėsk, pailsėk.
– Dėkoju, aš neilgam, – atsakė moteris. – Tik paprašysiu ir iš karto grįšiu atgal! Bijau, kad ko nenutiktų, niekada sau to neatleisčiau!
– Ko negalėtum sau atleisti?
– Jeigu kas nors nutiks mano vaikui. Dėl to ir atėjau paprašyti saugoti jį ir globoti!
– Aš tik tai ir darau, – rimtu balsu atsakė Dievas. – Ar kada nors buvo priežasčių manim suabejoti?
– Ne, bet… Šis gyvenimas kupinas įvairių pavojų, blogos įtakos, staigių posūkių! O jis tokio amžiaus – viską nori išbandyti, pamatyti ir visur įsitvirtinti. Aš labai bijau, kad jį sumėtys posūkyje, jis susižeis ir jam skaudės.
– Ką gi, kitą kartą jis bus atsargesnis, nes savo kailiu patirs, kas yra skausmas, – atsakė Dievas. – Tai labai gera patirtis! Kodėl nenori leisti jam išmokti?
– Nes noriu apsaugoti jį nuo skausmo! – susijaudinusi sušuko motina. – Juk matai, visada nešiojuosi maišą su šienu, kad galėčiau patiesti ten, kur jis pargrius.
– Ir dabar nori, kad iš visų pusių apdėčiau jį šienu? Ką gi, gerai. Stebėk!
Dievas per sekundę sukūrė didžiulę šieno kupetą ir metė ją į Žemę. Šienas apsupo moters sūnų iš visų pusių, apsaugodamas nuo visų pavojų ir pagundų, o kartu ir nuo gyvenimo. Moteris stebėjo, kaip jos sūnus bergždžiai stengiasi ištrūkti. Jis blaškėsi, bandė pralaužti šieno žiedą, puolė į nevilties, paskui įniršo. Galiausiai išsitraukė degtukus ir padegė šieną. Dūmai kaipmat užtemdė visą vaizdą.
– Sūneli! – šaukė moteris. – Sūneli, ateinu tavęs gelbėti!
– Nori įmesti dar daugiau šieno į laužą? – paklausė Dievas.
– Turėk omenyje – kuo daugiau šieno patiesia tėvai, tuo stipresnis noras bet kokiais būdais iš jo ištrūkti. Jeigu tai nepavyksta, žmogus gali veltui iššvaistyti gyvenimą.
Juk jis nežino, kas yra skausmas ir kas – pasirinkimo laisvė… Tau atrodo, kad tai yra maišas šieno, bet iš tikrųjų tai maišas problemų. Jame yra visi siaubai, kuriuos tu įsivaizduoji, visos baimės, kurios gyvena tavyje. Viskas, apie ką galvoji ir dėl ko nerimauji, stiprėja ir auga, nes tu tai maitini. Dėl to tavo našta tokia sunki, o nugara tokia sulinkusi…
– Vadinasi, neturiu rūpintis savo sūnumi? Ir tai man sakai Tu, Dieve?
– Rūpinkis, kiek tik nori, bet jaudintis neturi. Juk aš taip pat juo rūpinuosi. Leisk ir man dirbti savo darbą. Tiesiog netrukdyk man! Bet kaip suprantu, tai yra tikėjimo klausimas…
