Gyvename, ypatingu metu. Nuo karo ir persekiojimų bėga žmonės ne tik iš Ukrainos, tačiau ir iš Baltarusijos. Diktoriaus Lukašenkos režimas, vis labiau ima varžyti tiek žmonių, tiek laisvo žodžio galimybes.
Nuo priespaudos į Vilnių pabėgusi Viktorija Andrukovič Lietuvą vadina savo namais ir deda visas pastangas, kad laisvė, taika ir vienybė kuo greičiau taptų ne tik siekiamybė, bet ir duotybė.
Ką reiškia būti aktyvyste kovojančia už laisvą savo šalį, tikrąją padėtį režimo kaustomoje Balturisijoje kalbamės su aktyviste Vilniuje gyvenančia Viktorija Andrukovič.
-Viktorija, papasakokite koks buvo jūsų gyvenimas iki atsirandant Lietuvoje?
-Lietuvoje gyvenu jau ne pirmą kartą. Atvykau čia studijuoti 2012 metais į Baltarusijos universitetą tremtyje, kuriam Lietuva maloniai suteikė prieglobstį. Man buvo vos 17 metų ir tai buvo mano pirmoji patirtis laisvoje, demokratinėje visuomenėje, kurioje gali išsakyti savo nuomonę ir net būti išgirstas. Tai buvo mano akis atverianti gyvenimo laikotarpis, kuris sukūrė iš manęs kitą žmogų ir kurio niekada nepamiršiu.
Jaučiausi lyg paleistas iš narvo, sukurto autokratinio valdymo metų. Gimiau tais metais, kai į valdžią atėjo Lukašenka ir, kaip ir kiti mano kartos atstovai, nemačiau nieko kito, tik represijas ir nuolatinius žmogaus teisių, laisvių ir žmogaus orumo pažeidimus. Tie 5 metai neabejotinai buvo geriausi mano gyvenimo metai.
Tačiau kai baigiau studijas, man taip ir nepavyko rasti „namų“ Lietuvoje ir padėtis tėvynėje buvo gana blogas – jaučiau, kad Baltarusijoje esu daugiau reikalinga ir galiu padėti daugiau žmonių.
Štai kodėl aš grįžau į savo gimtąjį Gardiną, kur įsitraukiau į pilietinį ir politinį darbą, savanoriavau žmogaus teisių organizacijose, prisijungiau prie protestų judėjimo. Po žiauriai nuslopintų rinkimų 2020 m., mano žmogaus teisių organizacija bendrai įkūrė Kankinimo Baltarusijoje tyrimo komitetą, prie kurio iškart prisijungiau (The International Committee for Investigation of Torture in Belarus (ICIT)).
Ten dirbau su nukentėjusiais nuo smurto (mes juos vadinome tiesiog „didvyriai“), rinkau vaistus ir teikdavau psichologinę pagalbą, padėjau pabėgti nelaimės atveju, dokumentavau smurto atvejus, koordinavau kitų savanorių darbą ir dariau daug kitų dalykų.
Komitetas buvo labai slapta organizacija ir veikė partizaniškai. Tačiau represijos pasiekė ir mus, o 2021 metų vasarį ir aš turiu išvykti iš šalies.
Mūsų organizacijos koordinatorių sulaikymas prasidėjo nuo Minsko ir man pasisekė, kad esu iš regiono ir turėjau daugiau laiko suprasti, kas vyksta, ir kad turėčiau nedelsiant išvažiuoti. Sprendimas, kur bėgti, buvo akivaizdus.Gardinas nuo Lietuvos sienos nutolęs 30 km, bet ironiška, kad teko bėgti per Rusiją ir apsukti visą ratą aplink Baltarusiją, nes pasienyje būčiau tuoj sulaikyta. Kelias į Vilnių dar niekada nebuvo toks sunku, bet kitos iseities nebuvo.
Vilniuje iš karto susiradau darbą (po 2020 Vilnius tapo Baltarusijos demokratinio judėjimo politine ir pilietine sostine) ir galėjau toliau kovoti už mano šalių laisvę, nors tremtyje ir toli nuo savo šeimos, kuri vis dar gyvena Gardine.
Įdomu tai, kad pirmą kartą atvykau į Lietuvą studijuoti universitete-pabėgėlyje, o dabar čia esu beveik pabėgėlė 🙂 Tiesiog neturi oficialaus statuso. Atrodo, kad studentai seka jo universiteto likimą. Arba tai tiesiog visų baltarusių ir baltarusių organizacijų likimas.
Dar yra ironiška, kad per revoliuciją Baltarusijoje dirbdami komitete mus mokė ir daug padejo kolegos iš Ukrainos, kurie jau buvo išgyvenę Maidano patirtį ir sėkmingai apgynė savo laisvę ir demokratiją. Niekada nemaniau, kad po metų padėsime jiems bėgti nuo karo Ukrainoje ir rinksime humanitarinę pagalbą ten kovojantiems žmonėms.
-Jūs jau kuris laikas esate Lietuvoje, kas nutiko, kad turėjote bėgti ir palikti šeimą ir savo šalį?
-Kaip jau sakiau anksčiau, turėjau bėgti iš šalies dėl represijų prieš organizaciją, kurioje dirbau savanoriškai. Mūsų šalyje jei esi aktyvistas/ė anksčiau ar vėliau režimas tave suras ir privers susimokėti už tai, ką padarei. Kadangi bet kokia režimo tikslų neatitinkanti veikla yra „neteisėta” ir turi būti baudžiama, bet kokia jam prieštaraujanti nuomonė yra slopinama ir turi būti sunaikinta. Kai kurie mano kolegos ir geri draugai dabar yra kalėjime ir labai skaudu pripažinti, kad nuo jų sulaikymo praėjo beveik dveji metai.
Tačiau išvykimas iš gimtinės ir atvykimas į Vilnių man nebuvo šokiruojantis ar sunki patirtis, lyginant su kitais pabėgėliais, kurie niekada negyveno užsienyje ir nemoka jokios užsienio kalbos, kurie paliko savo namus, vyrus ir žmonas, vaikus ir tėvus. Vilnius man mano antrasis gimtasis miestas, kurį puikiai pažįstu ir dar turi daug gerų draugų ir pažįstamų.
Taip pat po metų studijų pripratau gyventi viena užsienyje, toliau nuo šeimos ir draugų Baltarusijoje. Dėl mano įgūdžių ir patirties buvo labai lengva susirasti darbą. Geriau sakyti, kad darbas mane surado. Aš jo neieškojau, o tiesiog gavau pasiūlymą, kurį iškart priėmiau.
Daugelis baltarusių, kurie išgyveno kankinimus Akrestinoje ir kituose Baltarusijos kalėjimuose, čia atvyko tik su kuprine, be cento kišenėje ir jiems čia gyventi – tikras iššūkis. Pragyvenimo kaina Lietuvoje yra kardinaliai didesnė negu Baltarusjoje ypač atvykusiems iš regionų, (Minskas gana turtingas).
Susirasti darbą taip pat sunku be lietuvių ir anglų kalbų, be to, jei kreipiatės dėl pabėgėlio statuso, neturite leidimo dirbti šalyje iki pabėgėlio statuso ir leidimo gyventi gavimo. Ir tai yra procesas, kuris trunka mažiausiai 5 mėnesius, jei ne daugiau, jei migracijos skyriuje yra daug prašymų.
Štai kodėl iki šiol daugeliui baltarusių Lietuvoje sunku užsidirbti gyvenimui ir dažnai tenka susirasti šalutinį darbą, nes iki pabėgėlio statuso gavimo jie negali būti oficialiai įdarbinti. Taigi, kaip matote, man pasisekė daug labiau nei daugeliui kitų, kuriems teko bėgti iš Baltarusijos.
Taip pat neturiu vaikų, kuriuos turėčiau maitinti, ir nereikėjo eiti per visus „migracijos pragaro“ ratus ir mėnesius laukti popieriaus, kuris mane padarys „legaliu“ šalyje. Aš nekritikuoju Lietuvą dabar– aš ir tikiu, kad kiekvienas čia esantis baltarusis/sė yra be galo dėkingas/-a už lietuvių solidarumą ir paramą. Lietuvos valdžia labai palaikė baltarusius ir atidarė humanitarinį koridorių, kuris išgelbėjo tūkstančius žmonių, taip pat leido
baltarusiams pretenduoti į humanitarinę rezidenciją. Bet, žinoma, biurokratija egzistuoja visur, o tai jau kita, atskira tema.
-Ar Lietuvoje esate saugi, kaip jūsų šeima reagavo į tai, kad gyvensite Lietuvoje?
-Lietuvoje jaučiuosi saugiai, nors kai kurie mano kolegos ir draugai iš baltarusių jaučiasi šiek tiek paranojiškai dėl kelių išpuolių prieš baltarusių aktyvistus tremtyje (pvz., Ramanas Pratasevičius, kurio lėktuvas buvo užgrobtas; Vitalijus Šišovas, kuris buvo rastas sumuštas ir pakartas Kijevo parke).
Be to, mes (Baltarusijos aktyvistai) nuolat susiduriame su „anoniminių“ gerbėjų grasinimais. Štai kodėl baltarusių baimė ir paranoja yra suprantami, ypač kada žmones išgyveno deglus ir kalėjimą. Daugelis baltarusių iš šalies atvyko patyrę traumą, kuriai gydyti reikia daug laiko.
Kalbant apie savo asmeninę patirtį, aš prisijungiau prie judėjimo už laisvę gerokai prieš 2020 m. ir jau susidūriau su viskuo, ką žmonės patyrė pirmą kartą. Šiek tiek pripratau prie nuolatinių iš režimo kylančių represijų ir smurto, nebe jaučiu baimės ar šoko. Be to, laisvės siekis ir solidarumo jausmas yra stipresnis už baimę.
Mano šeima, ypač mama, visada palaiko, bet tuo pačiu metu bijojo mano aktyvumo, protestų ir mano darbo komitete. Taigi jiems mano išvykimas iš šalies buvo palengvėjimas, nes jie nuolat nerimavo, kad būsiu sulaikyta ir įkalinta. Mes visi žinome, kas vyksta mūsų tėvynėje, ir tai buvo natūralus žingsnis iš mano pusės, kad aš palikau Baltarusiją.
Dabar, žinoma, mano šeima manęs ilgisi, kaip ir aš, bet jie nenori manęs matyti šalyje, nes nori, kad būčiau laisva, o ne už grotų. Kartais patyriau emocinių lūžių ir būdavau pasiruošusi palikti Lietuvą ir vykti į Baltarusiją, nesvarbu, ar atsiduriau kalėjime, ar ne. Bet jie visada mane stabdydavo. Na, ir kokteilis iš sveiko proto su antidepresantais greičiausia.
-Kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje?
-Po 2020 m. Baltarusijoje revoliucijos ir po jos sekusių masinių represijų, smurto ir įkalinimo bangų, Baltarusijos pasipriešinimas autokratiniam Lukašenkos režimui peraugo į partizaninį budą. Baltarusijos žmogaus teisių centro “Viasna” (kuri, beje, iš dalies dabar yra įsikūrusi Vilniuje) duomenimis, Baltarusijoje yra 1133 politiniai kaliniai. Ir tai tik oficialūs duomenys, kuriuos turėtumėte patrigubinti.
Šimtai tūkstančių turėjo bėgti iš šalies ir išplisti Lietuvoje, Lenkijoje ir (prieš karą) Ukrainoje. Dabar Baltarusija taip pat yra „okupuota” Kremliaus režimo, kuris Baltarusijoje įkūrė savo karines bazes ir kariuomenę, kad pultų Ukrainą.
Dabar du smurtiniai režimai susivienija, kad pasiektų bendrą tikslą, tuo pat metu kankinant ir žudant nekaltus žmones, jų šeimas ir namus. Baltarusijos ir Rusijos žmonės tapo dviejų pamišusių diktatorių ir jų tarnų įkaitais, o ukrainiečiai – to pamišimo aukomis.
-Atskleiskite, kaip svetimoje šalyje jaučiasi žmogus, kuris turėjo viską palikti?
-Kaip jau rašiau anksčiau, man nereikėjo viską palikti. Prieš 2020 metų protestus Baltarusijoje jau turėjau didelę gyvenimo užsienyje patirtį, o Baltarusijoje turiu tik tėvus ir brolį. Todėl persikraustymas į Lietuvą man nebuvo sunkus, išskyrus ilgiausią kelią į Vilnių per Rusiją ir visa tai, ką ten teko praeiti.
Žinoma, Lietuvoje daug sunkiau baltarusiams, palikusiems šeimas ir artimuosius, namus ir verslą. Jie, tiesą sakant, paliko visą gyvenimą ir atvyko į Lietuvą, kad nuo nulio pastatytų naują. Dar, daugeliui gyvenimas Lietuvoje yra pirmoji gyvenimo užsienyje patirtis, kas taip pat yra sunku.
Čia, Vilniuje, pažįstu baltarusių moterų, kurios jau 2 metus nematė savo vaikų, ir vyrų, kurie vis dar negalėjo atsivežti savo šeimų į Lietuvą. Net ir aš – žmogus, kuris daugeliu atžvilgių įpratęs gyventi vienam svečioje šalyje – turi emociškai sunkių periodų, kai esu pasiruošusi susikrauti daiktus ir vykti namo. Bet neįsivaizduoju, kaip sunku, kai iš tikrųjų visas gyvenimas ir šeima liko Baltarusijoje ir nėra kaip to pamatyti.
-Kaip lietuviai gali prisidėti, kad Baltarusijos žmonėms padėtų?
-Tai yra geras ir sunkus klausimas. Lietuviai labai palaikė baltarusius 2020 ir 2021 metais, ir aš nenoriu daugiau prašyti. Ypač kai Ukrainoje vyksta karas ir yra tokių, kuriems reikia daugiau pagalbos.
Bet jei ką nors paminėti, tai verta pasakyti, kad reikia nepamiršti, kad kasdien bent po vieną baltarusį ar baltarusę bėga iš Baltarusijos į Lietuvą ir Lenkiją nuo represijų ir kalėjimo. Ir tokiems žmonėms taip pat labai svarbu parama ir pagalba integruojantis ir legalizuojantis.
Yra keletas Baltarusijos organizacijų Lietuvoje, kurios sprendžia šias problemas, tačiau jų galimybės padėti yra ribotos, ir dabar daug išteklių skiriama humanitarinei pagalbai Ukrainai ir Ukrainos pabėgėliams teikti. Baltarusijos pabėgėliai dažnai lieka be pastogės ir pirminės pagalbos.
Be to, daugelis baltarusių, pabėgusių nuo Lukašenkos režimo represijų 2020–2021 metais, dabar buvo priversti bėgti nuo karo Ukrainoje. Bet, deja, jie nesulaukia tokios paramos kaip pabėgėliai -ukrainiečiai. Jie kartais net susiduria su diskriminacija, nes Baltarusija kartu su Rusija tapo šalimi-agresoriais.
Tačiau labai svarbu atskirti žmones, kurie kovoja už laisvę ir demokratiją, nuo režimo, kuris atima šią laisvę ir sudaro aljansus su šalimis-agresoriais, įkaitais laikydamas tūkstančius baltarusių.
Manau, svarbu įtraukti baltarusius-pabėgėlius į tokias programas kaip „Stiprūs kartu“ ir teikti jiems tokią pačią paramą kaip ir ukrainiečių pabėgėliams, nes nepaisant tautybės, mes visi esame tik žmonės.
Taip pat svarbu neatskleisti neapykantos kalbos apie baltarusius ir nepriskirti jų prie priešų, okupantų ir įsibrovėlių. Baltarusiai visada buvo ir bus Ukrainos pusėje, gėrio pusėje. Dabar daugiau nei du šimtai baltarusių prisijungė prie Kijevo ir kitų Ukrainos miestų gynybos. Baltarusijos gydytojai gelbėja sužeistuosius, o baltarusių savanoriai evakuoja žmones ir renka humanitarinę pagalbą. Tai mūsų bendras karas ir mes visi esame toje pačioje pusėje.
Kalbant apie teisinius aspektus, Lietuva dėl Rusijos karinės agresijos sustabdė vizų išdavimą Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams, o tai visiškai neteisinga, nes šimtai baltarusių ir rusų kovoja už taika, demokratija ir laisvė, ir dabar išeina į protestus, rizikuodami būti sulaikyti ir suimti, jie atsiduria izoliuoti šalyje ir neturi galimybės pabėgti nuo įkalinimo.
Nemanau, kad migracijos procesai rusams ir baltarusiams turėtų būti sudėtingesni, nes Baltarusija ir Rusija yra šalys agresorės. Baltarusijos ir Rusijos pabėgėliai yra tokios pat autoritarinių režimų aukos kaip ir ukrainiečiai. Mes visi esame vienoje valtyje ir kovojame su tuo pačiu priešu. Atėjo laikas susivienyti šioje kovoje ir nekurti vieni kitiems papildomų kliūčių ir problemų. Juk mums jų jau užtenka.
Kitas dalykas, kurį norėčiau paliesti, yra diskriminacija darbe. Deja, migrantai iš Rytų Europos (nesvarbu, pabėgėliai ar ne) dažnai tampa diskriminacijos aukomis kitų valstybių darbo rinkose. Darbdaviai, supratę, kad žmonės atsidūrė keblioje padėtyje ir jiems reikia bent kažkokio darbo, kad galėtų išmaitinti save ir savo šeimą, labai dažnai iš susidariusios padėties pasipelno.
Jie verčia migrantus dirbti daugiau nei įprasta ir uždirbti daug mažiau nei šalies piliečiai. Žmonės atsidūrė sunkioje pozicijoje, nes, viena vertus, yra priklausomi nuo darbo, tačiau, kita vertus, patenka į labai sunkias darbo sąlygas. Taip, pabėgėliai iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos nekalba lietuviškai, bet jeigu kas nors tikrai nori padėti ir įdarbinti tokius žmones, tai turi pasirūpinti oriais darbais, nes tokių žmonių tėvynėje užteko diskriminacijos ir žeminimo.
Taip pat, kalbant apie darbą ir teisinius įdarbinimo aspektus, pabėgėlis/ė, pateikęs/usi prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kurio svarstymas trunka mažiausiai 5 mėnesius, neturi teisės dirbti, ir tai taip pat labai apsunkina gyvenimą. Daugelis yra priversti dirbti nelegaliai, o tai yra visiškai kita istorija.
Kitas klausimas, kad norint pateikti dokumentus migracijos skyriui (ar tai būtų pabėgėlio statusas ir/ar humanitarinis leidimas gyventi), pabėgėliams reikalinga gyvenamosios vietos deklaracija ir buto nuomos sutartis. Deja, Lietuvoje galioja senos taisyklės ir dauguma nuomotojų nenori mokėti mokesčių ir registruoti nuomos sutarties. Dar problemiškiau yra deklaruoti gyvenamąją vietą, nors tai savininkui nekelia jokios rizikos. Jis/ji gali bet kada atleisti nuomininką ir jis/ji neturi jokių teisių į turtą.
Ir galiausiai, tai tik geras ir malonus požiūris, kurio mes visi pasigendame tokiu sunkiu metu – palaikykime ir mylėkime vieni kitus, nepaisant tautybės, lyties, rasės ir religijos. Galų gale, mes visi esame tik žmonės.
Aktyviausiems visada yra galimybė savanoriauti Baltarusijos pilietinėse ir humanitarinėse organizacijose, nesvarbu, ar tai būtų paskaitų skaitymas ir pagalba integruojantis, ar humanitarinės pagalbos rinkimas. Mūsų durys visada atviros tiems, kurie yra pasirengę padėti ir kurie ieško pagalbos.
-Kaip atrodo dabar jūsų diena ir kokie ateities planai?
-Dar vienas labai sunkus klausimas. Mano diena dabar labai sunki – turiu derinti pagalbą Baltarusijos pilietinei visuomenei (dirbu Baltarusijos nevyriausybinėje organizacijoje), savanorišką veiklą renkant humanitarinę pagalbą Ukrainai ir pabėgėliams, taip pat akademinę ir leidybinę veiklą.
Labai mažai laiko lieka įprastam gyvenimui, draugams ir šeimai. Kai esate aktyvistas, jūs visada balansuoja tarp perdegimo ir savo misijos, ir dažniausiai visada pasirenkate pastarąją, nes kitų gyvenimus ir poreikius iškelti aukščiau savo. Tai sunkus ir dažnai varginantis gyvenimas, kupinas vilties dėl šviesios ateities ir kad visos jūsų pastangos nenueis veltui.
Planai… Po 2022 m. vasario 24 d. aš nekuriu jokių planų. Kad kažkas planuoti, reikia gyventi kitame regione 🙂
-Ką norėtumėte pasakyti lietuviams kuris skaitys šį jūsų pokalbį?
-Ačiū už jūsų palaikymą ir rūpestį. Man atrodo, kad ir baltarusiai, ir ukrainiečiai, ir kiti pabėgėliai yra be galo dėkingi už suteiktą pagalbą ir antruosius namus, kuriuos mums suteikė Lietuva.
Mylėkite ir palaikykite aplinkinius ir nebūkite abejingi tam, kas vyksta Ukrainoje ir Baltarusijoje, nes vieną rytą mes, kaip ir ukrainiečiai, galime pabusti nuo bombardavimo ir automato šūvių. Nebūkite abejingi tiems, kuriems reikia Jūsų pagalbos, nes kada nors Jūs gali atsidurti tokioje situacijoje. Darykite daugiau gero, nes tai visada sugrįžta. Anksčiau ar vėliau.
Dziakuj ir Žyve Belarus! Slava Ukraine! Už Jūsų ir mūsų laisvę!
Kalbino Mindaugas Jonušas
Šaltinis: Nyksciai
