Kavarskas – mažoji kultūros sostinė 2022 m. Ir ne veltui šis titulas suteiktas vienam iš mažiausių Lietuvos miestų. Turintis gilias tradicijas, bet ne mažiau įdomus ir savo, atrodytų, nereikšmingomis detalėmis. Kavarskietis Rimantas Varanavičius štai kaip pasakoja apie vieną iš paprastų pastatų, stovinčių Kavarske. Rašydamas apie Kavarsko gatves, paminėjau šitą namelį, tebestovintį žemiau šaltinio baseino. Čia buvo bandelių kepykla. Ji pastatyta iš kavarskietiškų plytų, kaip ir buvusi pirtis. Buvo gana aukštas kaminas, sumūrytas iš plytų. Įėjus pro duris, kairėje stovėjo didelis pečius, kūrenamas malkomis. Dešinėje, kur mažas langelis, pasienyje pastatytas medinis lovys, kuriame vyrai, pasiraitoję rankoves, minkė tešlą. Kiek ten kepėjų dirbo, neatsimenu. Žinau, kad buvo moterų, bet svarbiausias kepėjas mums buvo Janušauskas Alfonsas, kurį visi vadino Alfuku. Vaikams Alfukas buvo tikras didvyris, nes tarnavo laivyne, buvo „mariakas“ ir nešiojo „telniaškę“(tradicinius dryžuotus marškinėlius), užtat buvo panašus į Peterburgo bolševikų herojus, kokius matėme propagandiniuose filmuose. Mudu su broliu dažnai čia lankydavomės, nes mama buvo skalbėja ir skalbdavo, tada dar namuose, kepėjų baltus drabužius, o mums liepdavo nunešti čia ir parnešti nešvarius. Alfukas į atiduodamų skalbinių ryšulį visada įvyniodavo porą dar šiltų bandelių. Alfukas buvo tikras žvejas- gerai nerdavo lydekas su kilpa. Iš jo išmokom pasitaisyti kilpą taip, kaip reikia. Gražių lydekų ir ešerių buvo čia pat paupės krūmuose, upelyje, kur suteka visi šaltinio vandenys. Tiktai čia žuvys būdavo labai baikščios, matyt, Alfukas jas dažnai pabaidydavo. Tai jis buvo prileidęs gražių lydekų į šaltinio baseiną. Kartą paprašė mūsų parnešti iš miško pušies šakų pūšynei- žadėjo duoti zilkos gabalą. Parnešėm. Barėsi, kad prilaužėm viršūnių, kurios netinka, bet zilkos kokius 3 metrus atmatavo. Kepyklos durys visada būdavo atdaros, ba būdavo karšta ir tvanku žmonėms, tai mes ten vis trindavomės tarpdury, o Alfukas pasakodavo „riebius“ anekdotus mūsų džiaugsmui. Vieną dieną, kaip paprastai, mama įdavė ryšulį švarių skalbinių nunešti šiton kepyklon. Nebuvo lengva nešti nemažą ryšulį, apkabinus ištiestom rankom, užtat eidavom tiesiai pro pieninę, pro užkandinę tolyn, pro tokią šaltiniuotą, bjaurią klampynę, kur tekėdavo ir ligoninės nešvarumai. Čia buvo permestas lentgalis, bet reikėdavo stryktelėti. Taigi, ten aš ir pardribau purvynėn su visais švariais skalbiniais. Teko grįžti namo labai nelaimingam, nes atjaučiau mamą jos sunkiame darbe. Mama greitosiomis valė, taisė, prosijo, net kreida vietomis padažė- nebuvo ką daryti. Nunešiau. Pralindom. Bandelių davė. Čia ne visi prisiminimai apie Alfuką ir šitą kepyklą, bet ir taip jau daug prirašiau. Pastatė ant kalno naują didelę kepyklą, Alfukas apsiženijo ir šios kepyklėlės nuotykiai pasibaigė. Rimantas VARANAVIČIUS Šaltinis: Nyksciai