Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
21. Ilgaplaukio lietuvių karaliaus Gedimino mįslė ( XIV a. antspaudas)
Lietuvos istorikai yra nemaža dėmesio paskyrę Gedimino karališkojo antspaudo aptarimui.
Antspaudas buvo XIV a. aprašytas (1323.VII.18) vokiečių imperatoriškojo notaro, kuris Vokietijoje, Liubeko mieste patvirtino Gedimino laiškų Vakarų krikščionims nuorašus.
Karališkasis Gedimino statusas ir jo karališkieji atributai išsaugomi visuose žinomuose Gedimino laiškų nuorašuose.
Tie patys titulai patvirtinti ir Liubeko notaro lotyniškoje ataskaitoje apie viešą jo perrašytų laiškų skaitymą Liubeko konsistorijoje.
Notaras ne kartą profesionaliai pažymi, kad Gedimino laiškai „tinkamai surašyti ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėti“ (sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt). (Rowell 2003: Nr. 21)
Notaras detaliai aprašė ir patį Gedimino karališkąjį antspaudą:
„Patvirtinu, ant laiško yra uždėtas apskritas vaškinis antspaudas, turintis iš viso dvylika kampų ir viduryje apskritimo atvaizdą ilgaplaukio vyro, sėdinčio soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje – skeptrą;o aplink atvaizdą išdėstytos keturiasdešimt viena giliai įrėžta raidė: A [Antspaudas] GEDIMINO, DIEVO MALONE LIETUVIŲ IR RUSŲ KARAL[iaus]“ („Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG“ (Rowell, dok. 21).
Liubeko panorama. Iliustracija iš lotyniškos „Niurembergo kronikos“ ( 1493). Šaltinis: http://www.obrasraras.usp.br/obras/000192/
Liubeko imperatoriškojo notaro aprašas yra susilaukęs ir kitokių (nei čia mano pateiktas) vertimų, jei prisiminsime XIX a. lenkų istoriką, Lietuvos senosios teisės žinovą Ign. Danilowicz`ių ( 1787–1843), kuris dėstė Adomo Mickevičiaus studijų laikais Vilniaus universitete.
Lenkų istorikas, atrodo, iš principo a prori matė Lietuvos soste ne rex, o księžę, ne karalių, o kunigaikštį, tad jo vertime iš lotynų kalbos į lenkų kalba pamatome ant Gedimino galvos „kunigaikščio mitrą“ ( lenk. mitrę ksiąžęcą ( Danilowicz t I 1860:), nepaisant aiškiai įvardintos karūnos dešinėje rankoje (in manu dextra coronam)…
Ir vertimo, ir istoriko interprtacijos paradoksas čia toks, kad istorikai žiūri į pagonių karaliaus antspaudą, bet ieško jame katalikų karaliaus karūnos ir kitų katalikiškų karališkos valdžios ženklų bei simbolių. Akivaizdu, kad ieškoma to, ko iš principo čia negalima rasti.
O neradus, savaime daromos keistokos išvados, tai yra – savotiški psichologiniai pamąstymai Lietuvos karaliaus vardu: „Šis įvaizdis neeilinis.
Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė“.( Rowell 2003: Nr. 21 koment. 47).
Arba kitas, platesnis pamąstymas už karalių Gediminą: „Kadangi antspauduose dažnai vaizduota ne tik tuometinė situacija, bet ir valdovo naujos politinės situacijos siekimas, politinės ir teritorinės pretenzijos, galima daryti prielaidą, kad Gediminas ketino krikštytis ir karūnuotis ir vėl pakelti Lietuvą iki karalystės rango.[…]
Tačiau galima ir kita prielaida.
Gediminas titulavo save karaliumi be popiežiaus leidimo ir karūnacijos, lygiai taip galėjo perimti ir karališkosios valdžios insignijas siekdamas pabrėžti savo padėtį Lietuvoje ir nesijausti esąs prastesnis nei kiti Europos valdovai „(Zujienė 2008:39).
Laimei, Lietuvos karaliui Gediminui, matyt, nebuvo atėję į galvą pamąstyti būsimųjų XXI a. istorikų vardu ir terminais.
Turime tekstų, kurie glaustai ir aiškiai išsako karaliaus Gedimino požiūrį į savo anspaudą ir į savo karališką statusą tiek Lietuvos karalystėje, tiek tuometinės Europos kontekste.
Laiške Pranciškonų ordino vienuoliams (1323 m. gegužės 26 d.) Gediminas pabrėžia, kad „Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas( Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum ut calibs manebit duraturum).
Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme (In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus“).
Gedimino antspaudas buvo ne kažkokių naivių ketinimų ar psichinių kompleksų atspindys, o realios karališkos valdžios simbolinė išraiška.
Neatsitiktinai imperatoriškasis Liubeko notaras , patvirtindamas Gedimino laiškus, savo pareiga laikė detaliai aprašyti karališką Gedimino antspaudą.
Abejoti notaro patvirtintais nuorašais ar jo juridiniu stausu būtų daugiau negu keista ne tik XIV amžiuje, bet ir XXI -jame.
Notaro studija. Iliustracija iš XIV amžiaus rankraščio, surašyto Perudžoje ( Perugia; Italiaj).Šaltinis: http://imparareconlastoria.blogspot.com/2014/09/la-cultura-nel-basso-me…
Kryžiuočius, sudeginusius Gedimino laišką, patvirtintą jo anspaudu, Gediminas viešai paskelbė „šio antspaudo ir teksto priešininkais“, klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais ( Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis” (Rowell 2003: Nr. 21).
Kita vertus, karaliaus Gedimino 1323 m. laiškai Vakarų Europos miestų, Saksonijos Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino ir Gotlando salos gyventojams, dominikonų ir pranciškonų vienuoliams, Saksonijos magistrui, jam pavaldiems priorams ir kt. liudija, kad Lietuvos valdovas savo karališką statusą nusakė aiškiai ir konkrečiai būtent tarptautiniame Europos karalių ir karalysčių kontekste:
„Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui, tarsi forma materijoje arba tarnas namuose, nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. ( Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis maximus, in quibus habemus precipere et impetrare, perdere et salvare, claudere et reserare” ( Rowell 2003: Nr. 21).
Tai universali karalystės ir karališko statuso koncepcija, kuri nepriklauso nei nuo geografijos, nei nuo religijos ar ideologijos skirtybių atskirose šalyse ar kraštuose.Toks yra Gedimino karališkos valdžios credo, kuris iš principo yra universalus, taigi neverta net šnekėti apie kokius nors Lietuvos karaliaus Gedimino psichologinius nevisavertiškumo kompleksus, kurie vaidenasi monoparadigminio (krikščioniško, katalikiško) požiūrio istorikams, matantiems pagonišką Lietuvos karalystę tiktai katalikiškų karalysčių ir krikščioniškų karališkos valdžios insignijų kontekste.
Pagoniški lietuvių karaliai ir pagoniška Lietuvos karalystė tuo ir unikali, kad priklausė visai kitokiai, daug archajiškesnei Europos karalysčių sistemai, pirmiausia – Šiaurės Europos karalysčių sistemai pagonybės ir krikščionybės sankirtos laikais.
Šiame istoriniame kontekste ir turėtume ieškoti „ilgaplaukio karaliaus“ sakralinių ir simbolinių ženklų tiek antspauduose, tiek jo tekstuose, kurie ne kartą pabrėžia karališkos valdžios galią, kaip lygiavertę tarptautiniu mastu kiekvienos karalystės teritorijoje.
Būtent todėl XIV a. vokiečių notaras fiksuoja karališkus Gedimino ir jo karalystės titulus be jokių pakeitimų ar komentarų, nors smulkiai aprašo, kada, kur ir kokiems klausytojams buvo perskaityti jo patvirtinti Lietuvos karaliaus laiškai ( žr.: Rowell 2003: dok. 21).
Čia ne vieta rinkti duomenis ir aiškintis, kokiomis insignijomis būdavo išskiriami ikikrikščioniškos Šiaurės Europos karaliai (tai atskirų studijų tema, vis aktyviau nagrinėjama Skandinavijos kraštuose).
Čia galima tik pritarti S. C. Rowello įžvalgai, kad „Gedimino atvaizdas su karūna rankoje skiriasi nuo Mindaugo atvaizdo arba valdovų atvaizdų lenkiškame ir vokiškame antspauduose“ ( Rowell 2003: Įvadas).
Tolesnis žingsnis turbūt ir būtų prabilti apie skirtingas karališkos valdžios insignijas skirtingose karališkos valdžios sistemose – archajinėje (pagoniškoje) ir vėlesnėje (krikščioniškoje).
Užmiršus arba nepažinus archajinės aisčių / baltų istorijos, ilgus amžius būdavo neįmanoma net įsivaizduoti seniausiųjų jos klodų, kurie asiveria pirmiausia šiuolaikinės archeologijos dėka…
Lietuvos valstybė iki XV a. buvo suvereni, nuo kitų valdžios galių nepriklausoma karalystė.
Karališkoji Lietuva nepriklausė vėlesnių viduramžių karalysčių sistemai, kurioje atskirų Europos karalysčių valdovai buvo tiesiogiai, nors ne vienodu laipsniu, priklausomi nuo dviejų universalių galių – nuo Romos popiežių ir nuo šv. Romos vokiečių imperijos imperatorių, kurie galėjo pritarti arba nepritarti valdovų karūnavimui.
Akivaizdu, kad Lietuvos valdovai iki pat XV a. pradžios nepriklausė ir net negalėjo priklausyti katalikiškajai viduramžių Europos karalių ir jų hierarchinės priklausomybės sistemai.
22. Lietuvių karalių iškilimas ir istorinis vaidmuo Europoje
Lietuvių karalių sukurta beveik per vieną šimtmetį galingą daugiatautė valstybė buvo unikali Europoje savo valdovų tikyba.
Pasak lietuvių kilmės pranzūzų semiotiko A.J.Greimo, jau pats „faktas, kad pačioje Europoje , germanų ir slavų pašonėje, iki XV amžiaus gyveno pagoniška nepaklusni tauta, galėjo atrodyti ne kitaip, kaip akibrokštas krikščionybei.
Aiškinimai, kad šiai tautai išgyventi padėjo didvyriškas jos pasipriešinimas, neįžebgiamos girios, saugojusios ją nuo prišų, atrodo ne visai rimtai, ir gali kilti klausimas, ar jos jėgos iki tam tikro laipsnio nesudarė kultūrinės vertybės, kurios reiškėsi socialinės organizacijos formomis, taip pat religija, laidavusia jos vienybę“ (Greimas; Žukas, 1993:47).
Galima būtų abejoti A.J.Greimo pasiūlyta idėja apie religijos vienijančią galią senovės Lietuvos istorijoje, tačiau atmetus religijos galią beveik nelieka jokių argumentų , mėginant paaiškinti gana staigiai iškilusios senovės Lietuvos fenomeną.
Bene ryškiausias tokios interpretacinės aklavietės pavyzdys galėtų būti XIX a. lenkų istoriko J.Liatkovskio ((Juliusz Latkowski;1860–1892) intrpretacija.
XIX a. pabaigoje išleidęs monografiją apie karalių Mindaugą (1892) lenkų istorikas nedvejodamas priėmė rusų metraščių pritaikytus lietuviams slaviškus titulus, nors pats, rašydamas lenkiškai, čia pat išsivertė titulus князь ir великый князь į lenkuose įprastustitulus książę ir wielki książę.
Kita vertus, lenkų istorikas iškėlė , bet neatsakė į mįslingą klausimą: kokiu būdu senovės lietuva ir jos valdovai taip staigiai įgijo įspūdingą karinę galią?
„Ta Lietuva, – svarstė istorikas, – kuri prieš 50 metų nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnius Rusios žemėse, jau XIII a. pradžioje pasirodo esanti tokia galybė, prieš kurią nusilenkia ir dreba pavienės rusų valstybės, o ne kartą ir kelių valstybių jėgos negali atsispirti.
Mažytė šalelė (krajik), neplatesnė nei 30 mylių, siunčia ginkluotus dalinius tokiais pačiais nuotoliais į dvi priešingas puses […]
Vieną kartą peržengę savo mažos šalelės ribas [su Juodąja Rusia ir Baltąja Rusia] lietuviai, tarsi kokia nerimstančia banga, ištrukusia iš savo siauros vagos, sparčiai ir staigiai išplečia savo viešpatavimą tose Rusios dalyse“ ( Latkowski 1892: 42).
Savo poetišką metaforą istorikas nesunkiai paremia lietuvių žygių ir užkariavimų statistika nuo XII a. 9-to ir 10-to dešimtmečių, kai lietuvių įtakon pateko Gardino,Pinsko ir kt. Pietų Rusios kniaziai.
Panašiai dėjosi šiaurėje, kur Pskovas ir Velikije Luky „sunkiai sulaikydavo drąsius raitelių antpuolius.“ ( Latkowski 1892: 43).
Visa tai fiksuodamas pagal pačių Rusios metraščių duomenis, J. Liatkovskis ryškiai formuluoja esminę problemą, prisipažindamas, kad „nuostabą kelia toji, sakyčiau, spyruoklinė Lietuvos jėga, jos karių ištvermė ir galios neišsenkamumas.“ ( Latkowski 1892: 44).
XX a. antroje pusėje visokiausias emocijas dėl etninių galių netikėto proveržio ar „nerimstančių bangų“ pirmą kartą pamėgino racionaliai formuluoti garsus rusų istorikas, etnologas, geografas bei filosofas Levas Gumilevas (Лев Николаевич Гумилёв, 1912–1992).Ilgainiui jis sukūrė unikalią etnogenezės teoriją, aiškinančią staigius „tautų kraustymosi“ ir karinės ekspansijos proveržius.
Išstudijavęs galingiausius ir nuolat vienas kitą keitusius skirtingų etnosų sujudimo, viešpatavimo bei žlugimo periodus žmonijos istorijoje, L. Gumilevas juos išdėstė chronologiškai, žymėdamas energingus (pasionarinius) ir ekspansinius įvairių etnosų bei superetnosų periodus.
Ilgoje skirtingų tautų netikėto apsireiškimo ir staigaus suklestėjimo grandyje etnologas chronologiškai išskyrė, pavyzdžiui, egiptiečius (pasionarinis postūmis XVIII a. prieš Kristų), romėnus (VIII a. prieš Kristų), hunus (III a. prieš Kristų), gotus (I a.), arabus musulmonus (VI a.), frankus, saksus, skandinavus (VIII a.), mongolus (XI a.),lietuvius (XIII a.), turkus-osmanus (XIII–XIV a.).
Pagal L. Gumilevo sistemą, lietuviai XIII a. patyrė pasionarinį postūmį, kuomet prasideda „mikromutacija,kuri sukelia populiacijoje pasionarinius požymius ir veda į naujų etninių sistemų atsiradimą vienuose ar kituose regionuose” (Гумилев 2008: 721).
Žinoma, tradicinio „akademinio mokslo“ atstovai skeptiškai vertina ir net ignoruoja vienintelę darnesnę tautų genezės teoriją, nors, atvirai pasakius, patys ignorantai niekaip nesugeba ir net nebando paaiškinti priežasties, dėl kurios žmonijos istorijoje čia vienur, čia kitur įvyksta vadinamieji „demografiniai sprogimai“, ir prasideda nuostabą keliantys masiniai genčių bei tautų persikraustymai, neretai užkariujantys ir nušluojantys savo kelyje visas užtiktas senbuvių gentis, ankstesnes valstybes ir net „nepajudinamas“ imperijas, tarkim, vakarinę Romos imperiją V a. viduryje.
Ignorantams net nekyla L. Gumilevo keliamas klausimas: argi tikrai „imperijų ir karalysčių, tikybų ir etninių tradicijų kaita neturi jokio vidinio dėsningumo ir tėra niekaip nepaaiškinamas chaosas?“ (Гумилев 1992: 133).
Atskirų disciplinų mokslininkai mėgina skirtingais kampais aiškinti žmonijos istoriją, kartais, pasak L. Gumilevo, aiškindami ją kaip „socialinių bei ekonominių formacijų istoriją, kartais – kaip valstybės atsiradimo bei raidos istoriją, istorikai marksistai aiškina kaip gamybinių jėgų raidą, kultūrologai – kaip religijų ir kultūrų istoriją“ ir t. t.
Pats L. Gumilevas iškėlė būtinybę suvokti „žmonijos istoriją kaip tautų istoriją “ ((Гумилев 1992: 47) ir pasiūlė tyrimui savitą etnogenezės teoriją visame pluošte savo veikalų, šiandien išverstų į daugelį pasaulio kalbų.
Deja, L. Gumilevo idėjos ne tik dėl savo neįprastos koncepcijos lieka ne itin pageidaujamos virštautinės globalizacijos epochoje.Lygiai taip jos nebuvo pageidaujamos tautas suvienijusioje ir ketinusioje jas sulydi Sovietų Sąjungoje, kur L. Gumilevas buvo ne kartą areštuotas (1935 m., 1938 m.),cenzūros užblokuotas, beveik nespausdinamas (iki 1987 m.), aršiai kritikuojamas už trafaretinio mąstymo istorikus erzinantį „nemokslišką“ medžiagos pateikimą.
Kaip ten bebūtų, bet L. Gumilevas įjungė į žmonijos pasionarinę istoriją lietuvių XIII a. etninį proveržį ir jo sukeltą neregėtą karinę ekspansiją, ir vien tuo, manyčiau, savaip metė iššūkį lietuvių etnologams, kultūrologams ir istorikams, netiesiogiai pasiūlęs apmąstyti Lietuvos istoriją etnogenezės sistemoje.
Deja, lig šiolei nė vienoje Lietuvos istorijoje nėra nuodugniau pažvelgta ar bandyta atsakyti į mįslingus, pasak J. Liatkovskio, „staigius ir nuostabą keliančius“ lietuvių XIII a. proveržius bei sąjūdžius, kurių neįmanoma paaiškinti nesiaiškinant, kas yra etnosas (ne visuomenė, ne rasė, ne populiacija!) ir kokį vaidmenį jis vaidina istorijos procese, kas lemia etnoso iškilimą ir suklestėjimą, kaip jis nusilpsta pasionarinio ciklo raidoje, išgyvendamas visas fazes nuo postūmio, pakilimo iki susiskaldymo, (Гумилев 2008:21), nuo susiskaldymo iki išnykimo arba… galimos regeneracijos, tautinio atgimimo „stebuklų…“.
Savo laiku jau esu rašęs apie istoriškai skirtingus mįslingo etninės energijos proveržio periodus, kuriuos Lietuvos istorijoje net profesionalai mokslininkai neretai įvardina metaforomis apie lietuvių tautos atgimimą XX amžiuje (M. Romeris – „didysis lavos išsiveržimas“, „džiugi Atgimimo naujiena“; V. Kavolis – „stebuklingas proveržis“ ir pan.). Šiuos lietuvių istorijos reiškinius esu įvardinęs „apsireiškimu iš istorinės nebūties“ .
(Plačiau žr.: Bučys 2008: skyr. „Geografinės ir istorinės Lietuvos reinkarnacija“, „Tautos kelmo mistika ir realybė“, „Tautos kelmas ir kultūros modelis“, „Horizontalus judesys ir vertikalus gręžinys“, „Etnosimbolizmo dekodavimai“, p. 235–268).
Galima įvairiai interpretuoti staigaus ir galingo ikirikščioniškos Lietuvos valstybės iškilimo fenomeną ir jo mįslingas priežastys, tačiau istorinis faktas lieka akivaizdus : etninėje Lietuvoje, A.J. Greimo žodžiais tarus, „ susikurė karinė visuomenė, kuri, šimtmečius kariaudama iš karto dviem forontais, išsilaikė remdamasi religija, – po pirmo krikščioniško karaliaus Mindaugo krikšto 1251 m. tuoj pat sekė jo atsimetimas, kurio reikalavo sukilusi tauta.
Vakaruose priešinamasi kryžiuočiams, kurie tolydžio nenumaldomai veržiasi į pagonių žemes ( 1340- 1410 m. surengti 135 karo žygiai) sistemingai statydami tvirtoves Prūsijoje, kol pagaliau siena stabilizuojasi, kai Ordinui atiduodama, be prūsų, dar keletas lietuvių genčių. Ir priešinamasi atkakliai, nors silpna buvo technologija, nepakankamai išmanytas tvirtovių statymo ir apgulties menas, kurio lietuviai galutinai išmoko tik apie XIV amžiaus vidurį“ ( Ibidem :48).
Nedera užmiršti, kad nuolatos kariaujant su Vokiečių ir Livonijos ordinais vakaruose, tuo pačiu „lygia greta veržiamasi į rytus, kur užkariujamos didžiuolės slavų stačiatikių teritorijos, atitinkančios šiandienines Baltarusiją ir Ukrainą ( Lietuvos kunigaikščiai įsikuria Kijeve XIV amžiaus viduryje). Iš pradžių svetimos žemės užpuldinėjamos ir užkariaujmos, vėliau beveik taikiai aneksuojamos, ir tai ddasi todėl, kad nusilpusios slavų kunigaikštystės kovoja tarpusavyje ir savo noru pasiduoda lietuviams, ieškodamos apsaugos nuo totorių“ ( ibidem; 49-51).
Paradoksas čia toks, kad Lietuvos valstybė, kaip paskutinis pagonybės bastionas Europoje, tapo XIV a. viduryje visos krikščioniškos Europos apsaugine siena nuo totorių puolimų grėsmės.
Lietuvos valstybės plėtros XIII- XV a.teritorinis žemėlapis . Šalt. https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lithuanian_state_in_13-15th_cen…
Plėsdamasi į Rytus Lietuvos valstybė jau karaliaus Mindaugo pastangomis įsitvirtino Naugarduke, Polocko, Vitebsko , iš dalies Smolensko srityse, o nuo 1316 m. , kai Lietuvos kraliumi tapo Gediminas, „tikrasis lietuvių galybės pradininkas“ ( Vernadskis 2018: 110) Lietuvos valdžia plėtėsi toorių valdytose srityse.
Kaip teigė garsus rusų istorijos, kaip istorijos geografiniu aspektu, kūrėjas, vadinamosios Euroazijos teorijos bendraautorius G.Vernadskis ( 1887 – 1973), emigracijoje dėstęs istoriją Prahos, vėliau Jeilio, Harvardo, Čikagos universitetuose, „ Gedimino valstybė išsiplėtė nuo Baltijos jūros beveik iki Vitebsko ir Oršos, o pietuose iki Kijevo“.
Savo ruožtu Algirdas pratęsė karines operacijas rytuose, apie 1350 m. jau buvo užėmęs Rževą ( prie Volgo), Belają ( prie Vakarų Dvinos ) ir Mstislavlį ( prie Sožos upės); lietuvių kariuomenė puolė Brianską. Tokiu būdu Algirdas skverbėsi ir įsitvirtino Aukso ordos „ulusuose“( mongoų ir totorių karinėse ir administrcinėse teritorijose).
Kaip tik nuo 1350 m. Orda darėsi nebepajėgi apginti savo ulusus. Ordoje prasidėjo vidinių maištų laikai‘( Vernadskij 2018 : 110- 112).
Lietuvos istorikas Romas Batūra ( 1937 – 2021), ištyręs septynias pirminių šaltinių grupes įvairiomis kalbomis ( rusų metraščiai, lenkų ir vokiečių kronikos, Lietuvos metraščiai, popiežiaus kurijos laiškai, Kryžiuočių ordino aktai, išlikę Aukso ordos jarlykai, arabų ir persų šaltinių liudijimai ir kt.), parengė mokslinę studiją „Lietuvia tautų kovoje prieš Aukso Ordą.
Nuo Batu antplūdžio iki mūšio prie Mėlynųjų Vandenų“ (1975), tai yra – nuo 1237 m. iki 1363 m. Viena iš R.Batūros istorinio tyrimo išvadų tiesiogiai susijusi su Algirdo karinėmis pergalėmis, sumušant totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užimant jiems pavaldų kraštą Podolę, pasiekiant Juodąją jūrą.
Tai buvo „pirmas Rytų Europoje toks didelis įsiveržimas į Ordos valdas, sudavęs jos įtakai smūgį. Algirdo remiami Karijotaičiai [ karaliaus Gedimino sūnaus Karijoto palikuonys – A.B.], įsitvirtinę Mažojoje Podolėje ir – tai reikia pabrėžti – vietiniams gyventojams pritariant , orgnizavo šio krašto gynybą nuo totorių, statė pilis.
Pietinių žemių ( Kijevo, Mažosios Podolės ir kt.) išėjimas iš tiesioginės Aukso Ordos valdžios kaimyninėms Rytų Europos šalims ( Lenkijai, iš dalies Moldavijai, Vengrijai) sudarė saugesnę padėtį Rytuose“. Kita vertus, R.Batūros studijoje neapsiribojama vien lietuvių kovomis, apžvelgiamos skaitlingos XIV a. (iki 1363 m.) „Rusios, Lenkijos, Vengrijos išsivadavimo kovos, Ordos ir Kryžiuočių agresijos, tautų kovos prieš pavergėjus fone“ ( Batūra 1975: 298 -300).
Dera pabrėžti, kad visos kaimynės šalys stebėjo ir vertino lietuvių kovas su Aukso orda. Neatsitiktinai „Bizantijos autorius Nikiforas Grigora ( miręs apie 1360 m.) rašė, kad iš Rytų Europos valdovų tik vienas „lietuvių karalius“ ( Algirdas), nemokėjo kasmetinės duoklės Ordai ( turėta omeny , matyt, Lietuvai pavaldi slavų teritorija)“ ( Batūra 1975: 309).
Atskira didžiulė istoriografija įvairiomis kalbomis yra skirta ir trečiosios Gediminaičių dinastijos atstovų – Vytauto Kęstutaičio ir Jogailos Algirdaičio – karinėms ir diplomatinėms kovoms su Aukso Orda.
Be abejo, nedera manyti ar tegti, kad XIII – XIV a. lietuvių karalių ekspansiniai žygiai susiję tiktai su minėtais pasionariniais lietuvių tautos proveržiais.
Nors šiuolaikinė istoriografija stengiasi , kiek įmanoma, sumažinti valstybių vadovų , kaip įžymių asmenybių, vaidmenį Lietuvos i pasaulio istorijoj, vis dėlto didžiule yda taptų senovės Lietuvos karališkųjų dinastų prigimties ir asmenių duomeų nutylėjimas.
Ta proga, vengdamas remtis lietuvių autoriais, priminsiu vadinamojo Rusijos istorijos Tėvo grafo N. Karamzino ( Николай Михайлович Карамзин; 1766 – 1826) išvadas apie senovės Lietuvos valdovus.
N.Karamzino portretas (1818). Dail. A.Tropininas ( Васи́лий Андре́евич Тропи́нин; 1776 – 1857). Saugomas Tretjakovo galerijoje( Maskvoje)…
Neužmirškim, kad N.Karamzinas savo klasikinę, šaltiniais paremtą dvylikatomę Rusijos istoriją (1—12, 1803—1826) rašė tais laikais, kai nugalėta Lietuva buvo eilinė Rusijos imperijos gubernija ir niekas nematė ypatingo reikalo rašyti atskirą jos istoriją ar aukštinti jos praeities valdovus.
Tuo laiku Rusijos imperija, sutriuškinusi visos Europos nuostabai nenugalimojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto kariuomenę, buvo savo galios ir šlovės viršūnėje. Ir vis dėlto Rusijos imperatoriaus Aleksandro I (1777 – 1825), beje, pagal titulą – dar ir nugalėtos Lenkijos caro (1815-1825), numylėtinis N.Karamzinas neslėpė savo nuomonės apie Gediminaičių dinastijos galią ir reikšmę Rusijos likimui:
„Šis kniazius [ rašoma apie Vytautą Kęstutaitį – A.B.] , anuomet pats garsiausias tarp Šiaurės Europos valdovų, buvo mūsų tėvynei baisesnis už Gediminą ir Algirdą, susiaurindamas savo užkariavimais Rusijos ribas pietuose ir vakaruose; mažame kūne slypėjo didi dvasia ( в теле малом вмещал душу великую); mokėjo pasinaudoti atsitiktnumu ir laiku, valdyti liaudį ir Kniazius (повелевать народом и Князьями), apdovanoti ir bausti; užstalėje, žygyje, medžioklėje tvarkė reikalus; praturtindamas iždą karu ir prekyba; rinkdamas nesuskaičiuojamą gausybę aukso, sidabro, dosniai juos daino, bet visados su nauda sau; meilės žmogui nejautė( человеколюбия не ведал); šaipėsi iš Valstybinio valdymo dorovinių taisyklių ( смеялся над правилами Государственного нравоучения); šiandien duodavo, rytoj atimdavo be kaltės; meilės neieškojo, tenkinosi sukelta baime; puotose išsiskirdavo blaivumu ir panašiai kaip Algirdas negėrė nei vyno, nei stipraus midaus, bet mylėjo moteris ir neretai, palikdamas kariuomenę laukuose, pasukdavo žirgą namop – lėkdavo į jaunos žmonos glėbį. Su juo , pasak Lenkų Istoriko [ Jano Dlugošo – A.B.] sužėrėjo ir užtemo Lietuvių tautos šlovė, Rusijos laimei (воссияла и затмилась слава народа Литовского , к счастию России), nes Rusija be abejonės amžiams pražūtų , jeigu Vytauto paveldėtojai būtų turėję jo protą ir garbės troškimą; betgi Švitrigila, Jogailos brolis, ir Žygimantas, Kęstučio sūnus, vienas po kito valdę Lietuvą, ją tiktai vargino ir silpnino jos jėgas tarpusavio vaidais ir karais su Lenkija, savo tironija ir grobimais“ ( Karamzin t. V sk. III).
Rusijos imperijos pirmasis oficialus istorikas suminėjo tik žymiausius Lietuvos valstybės kūrėjus, tuo tarpu senovės Lietuvos valstybę ištisus du šimtmečius kūrė ir stiprino visa eilė valdovų. Ištyrus pirminius rašytinius kol kas pavyko išskirti 18 asmenų, kurie pirminiuose šaltinuose tiesiogiai įvardinti Lietuvos karaliais ir karalienėmis. Štai jų sąrašas, pateikiamas ne enciklopedine tvarką pagal abėcelę, bet chronologiškai pagal karaliaus ar karalienės gyvenimo metus:
1. “Ringaudas”
2. Mindaugas
3. Morta
4.Vaišvilkas
5. Traidenis
6. Butigeidas
7. Pukuveras
8. Vytenis
9. Gediminas
10. Jaunė
11. Jaunutis
12. Algirdas
13. Julijona
14. Kęstutis
15. Birutė
16. Jogaila
17. Vytautas
18. Ona Vytautienė
Antrajame mano sudaryto žinyno “Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“ tome (2024) yra pridėti du Priedai: I. „Legendinė Palemono dinastija ( ang. Palemonids)“ ir II. „Istoriniai Lietuvos karaliai ir karalienės“.
Pirmajame Priede trumpai išdėstoma legendinių Lietuvos valdovų istorija, plačiai žinoma, kaip metraštinis pasakojimas apie itališkos Palemono giminės atvykimą į Lietuvą ir įsikūrimą įvairiose Lietuvos vietovėse, kurios gavo savo pavadinimus pagal Palemono vaikų vardus.Antrasis Priedas yra skirtas istorinių Lietuvos karalių kilmei, gyvenimams ir veiklai nušviesti, kadangi pats Žinynas, kaip minėta , visą Lietuvos karalystės istoriją atskleidžia tiktai specialiais karališkųjų dinastijų ir jų titulų bei statusų aspektais.
Siekiant pateikti Žinyno skaitytojams trumpų enciklopedinių žinių apie kiekvieno istorinio Lietuvos karaliaus ir kiekvienos mums žinomos karalienės kilmę, šeimą, politinę ir kultūrinę veiklą bei reikšmę lietuvių tautos istorijoje, buvo apsispręsta Priede pateikti biogramų (enciklopedinių biografijų) tekstus iš dviejų lietuviškųjų enciklopedijų: „Lietuviškoji enciklopedija“ ( Kaunas, 1931- 1944; 10 tomų iki J raidės) ir prieškarinės Kauno enciklopedijos misiją pratesusi „Lietuvių enciklopedija“ ( Bostonas, JAV, 1953- 1987; 39 tomai).
Lietuviškoji enciklopedija ( Kaunas, 1931- 1944; buvo sovietų okupacijos suspėta išleisti tik 10 tomų iki J raidės). Nuotraukos autorius M.Dirgėla.
Karalių ir karalienių biogramas abiems enciklopediome parašė žymūs prieškario Lietuvos istorikai ir žymiausi išeivijos istorikai, įsikūrę po Antrojo Pasaulinio karo laisvajame pasaulyje, už sovietų okupuotos Lietuvos ribų ir, žinoma, nepatyrę sovietinės cenzūros įtakų. Pastariesiems, be abejo, buvo sunkiau prieinami Lietuvos istoriniai šaltiniai, naujausia anuometinė istoriografinė literatūra, tačiau aukštas profesinis išeivijos istorikų lygis užtikrino jų tekstams siektiną išliekamąją vertę.
Išeivijos istorikų enciklopedinėse biogramose laikomasi prieškarinės istoriko A.Šapokos redaguotos „Lieuvos istorijos“ (1936; pakart. 1989) vartotų titulų tradicijos, paremtos slaviška lenkų ir rusų istoriografijos praktika, tituluojant lietuvių valdovus „kunigaikščiais“ ir „didžiasiais kunigaikščiais“, tačiau tas nekeičia jų tekstų analitinės, istorinės bei dokumentinės vertės, tad Žinyno biogramose jie niekaip netaisinėjami ir nekaitaliojami, lygiai kaip netaisinėjamos skirtingų autorių stiliaus ir kalbos ypatybės.
(Bus daugiau)