Šis istorinis kadras puikiai perteikia svarbią Lietuvos ekonominio gyvenimo dalį – sielių plukdymo praktiką. Matome du vyrus, stovinčius ant sutvirtintų rąstų platformos Šventosios upėje ties Šližių kaimu, įamžintus 1935 metais.
Tuomet sielių plukdymas buvo nepaprastai svarbi miško pramonės dalis tarpukario Lietuvoje. Prieš mechanizuoto transporto erą, upės tapo natūraliais prekybos keliais, leidžiančiais gabenti didžiulius medienos kiekius iš miškingų regionų į perdirbimo centrus ar eksporto punktus.
Sidabriniame 1935-ųjų Šventosios upės paviršiuje atsispindi daugiau nei vien dangaus melsvumas – jame matosi nenutrūkstama žmogaus ir gamtos harmonijos istorija. Du vyrai, stovintys ant kunkuliuojančios upės nešamų sielių, įkūnija stiprybės ir ištvermės dvasią, kurią mūsų protėviai puoselėjo per amžius.
Pažvelkite atidžiau į jų figūras, ramiai stebinčias tolį. Jų kepurės metamos šešėliai slepia veidus, tačiau negali paslėpti charakterio, užgrūdinto tekančiose upės versmėse. Šie sielininkai – ne vien profesijos atstovai, bet tikri vandens kelių poetai, mokėję perskaityti upės pasakojimus, įsiklausyti į jos perspėjimus ir sekti jos vedami.
Šližių kaimo apylinkėse plukdomi sieliai tapo gyvu liudijimu, kaip žmogaus išradingumas susipina su gamtos jėgomis. Kiekvienas rąstas, surištas į vieningą konstrukciją, simbolizuoja Lietuvos kaimo bendruomenių stiprybę – atskirai jie būtų bejėgiai prieš vandens srovę, bet kartu jie tampa nepalaužiama jėga, galinčia įveikti upės vingius ir slenksčius.
Sielininkai gyveno tarp dviejų pasaulių – žemės ir vandens. Jų rankos mokėjo ne tik valdyti kartis ir rišti mazgus, bet ir skaityti vandens ženklus, numatyti artėjančias audras, jausti upės nuotaikas. Jų gyvenimas buvo pripildytas laisvės kvėpavimo ir nuolatinio judėjimo pirmyn – kaip ir pati Šventosios tėkmė, nešanti juos į ateitį.
Saulius Barasa
Šaltinis: Nyksciai
