Dėl situacijos skirstant kultūros projektams skirtas lėšas, gavome laišką, kuriame teigiama, kad „Anykščių istorija – tai perspėjimas visai Lietuvai. Kai skaidrumą pakeičia teisiniai išsisukinėjimai”. Autoriaus (-ės) pavardė redakcijai žinoma. Publikuojame.
Patys skirsto, vertina ir pasiima
Anykščiai – miestas, garsėjantis savo kultūriniu paveldu, Šventosios vingiais ir ramia kurortine dvasia. Tačiau šį pavasarį virš Anykščių kultūrinio dangaus pakibo juodi debesys. Vietoj skaidraus meno puoselėjimo čia užvirė tikras detektyvas, kurio pagrindinis klausimas: kas lieka kaltas, kai tie patys žmonės pinigus ir skirsto, ir pasiima?
Anykščių rajono kultūros taryba atsidūrė skandalo epicentre. Paaiškėjo, kad skirstant savivaldybės lėšas
kultūros ir meno projektams, liūto dalis atiteko ne kam kitam, o… pačios tarybos nariams ir jų
atstovaujamoms įstaigoms. Vietos bendruomenės liko už borto, o pyktis ir nusivylimas liejasi per kraštus.
Kai Ažuožeriai konkuruoja su elitu
Šiais metais Anykščių rajono kultūros taryba sulaukė rekordinio paraiškų skaičiaus – jų buvo dvigubai
daugiau nei pernai. Tačiau išdalinti pavyko tik apie 85 tūkst. eurų, o finansavimą gavo vos 14 projektų. Net
21 projektas buvo negailestingai atmestas.
Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis. Pažvelgus į laimėtojų sąrašą, apima stiprus déjà vu jausmas.
Anykščiuose, pasirodo, jau tapo įsisenėjusia tradicija: pinigai keliauja tiems, kurie sėdi prie sprendimų priėmimo stalo.
Konkurencijos sąlygos tapo tiesiog siurrealistinės. Kaip gali maža vietos bendruomenė, pavyzdžiui,
Ažuožerių kaimas, konkuruoti su žinomais Lietuvos meno grandais, turinčiais milžinišką svorį ir įtaką?
Akivaizdu, kas laimi šią kovą. Šių metų lėšų skirstymas aiškiai parodė – vietos bendruomenių projektai buvo tiesiog „suvalgyti“ garsių vardų ir didmiesčių kūrėjų projektų.
Kas tie „laimingieji“?
Pažvelkime į faktus, kurie vietos kūrėjams bado akis. Tarp finansavimą gavusių projektų puikuojasi gerai
žinomos pačios kultūros tarybos narių arba su jais tiesiogiai susijusių įstaigų pavardės:
– Agnė Biliūnaitė (Anykščių kultūros tarybos pirmininkė, VšĮ „Teatro informacijos centras“ dalininkė) – jos
atstovaujamam projektui atiteko 9 000 Eur.
-Aleksandras Špilevojus (Kultūros tarybos narys, žinomas režisierius, VšĮ „Meno alchemija“ vadovas) –
projektui skirta 8 000 Eur.
-Linas Mikuta (Kultūros tarybos narys, VšĮ „Lelos filmai“ direktorius) – projektui „Kino lokacijų paieškos…“
atiteko 7 000 Eur.
-Jolanta Pupkienė (Kultūros tarybos narė, Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus vadovė) – projektui
skirta 3 900 Eur.
Schemos mechanizmas stulbinamai paprastas: projektus vertina komisija, kurios didžiąją dalį narių skiria…
ta pati kultūros taryba. Nors tiesiogiai už savo projektus tarybos nariai nebalsuoja ir nusišalina, kritikai
pastebi akivaizdžią sisteminę ydą – tavo kolega šiandien vertina tavo projektą, o rytoj tu vertinsi jo.
Valdžios gynyba: „interesų konflikto nėra, tik regimybė“
Kilus triukšmui, rajono valdžia suskubo gesinti gaisro, tačiau jų paaiškinimai labiau primena biurokratinį
atsikalbinėjimą. Savivaldybės atstovai ir vicemeras tikina, kad viskas atlikta teisėtai. Esą, tarybos nariai, kurių projektai buvo vertinami, procedūrų metu nusišalino, tad teisiškai jokių pažeidimų nėra.
Valdininkų teigimu, šiemet tiesiog norėta pritraukti aukštesnio lygio profesionalų meną į Anykščius, o
kadangi Kultūros taryba turi ribotą biudžetą (gali paskirstyti tik ketvirtadalį reikalingų pinigų), natūralu, jog
kažkas turėjo likti nepatenkintas. Jų akimis, tai ne interesų konfliktas, o tik „nepagrįstas vietinių
bendruomenių nepasitenkinimas“.
Tačiau visuomenei kyla logiškas klausimas: jei tu esi taryboje, kuri nustato kultūros gaires ir skiria
vertintojus, ar etiška pačiam pretenduoti į tuos pačius pinigus?
Anykščių kultūros ateitis – elito žaidimų aikštelė?
Šis skandalas Anykščiuose atvėrė kur kas gilesnę žaizdą. Kultūros tarybos, kurios turėtų būti regionų
kultūros katalizatoriai ir padėti augti vietos iniciatyvoms, tampa uždarais elito klubais. Kai vietos
bendruomenėms pasakoma, kad jų idėjos „nepakankamai profesionalios“, palyginti su tarybos narių
projektais, provincijos kultūra pasmerkiama lėtai mirčiai.
Anykščių istorija – tai perspėjimas visai Lietuvai. Kai skaidrumą pakeičia teisiniai išsisukinėjimai, o saviems“ atiduodami tūkstančiai, nukenčia didžiausias turtas – žmonių pasitikėjimas. Kas laimės šį kultūrinį karą Anykščiuose: bendruomeniškumas ar konjunktūra? Atsakymą pamatysime jau netrukus, kai savivaldybei teks reaguoti į augantį visuomenės spaudimą.
Šaltinis: Nyksciai