Doc. dr. Deividas Šlekys bei Rugilė Katinaitė. T. Kazakevičiaus/VU nuotr.
Izraelio karinės tarnybos modelis, kai tarnauti šaukiamos ir moterys, Lietuvoje nebūtinai tiktų, mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Deividas Šlekys ir studentė Rugilė Katinaitė. Esą Lietuva turi atrasti savąjį visuotinės gynybos modelį, į kurį būtų įtrauktas kiekvienas. Pasak jų, kariuomenėje svarbu ne tik technikos kiekis, bet ir geras karių santykis su vadovybe.
„Universitete, kaip ir kariuomenėje, svarbiausia yra komandinis darbas“, – teigia doc. D. Šlekys.
Mokslininko frazė puikiai apibūdina santykį, kuris per pastaruosius ketverius metus užsimezgė su R. Katinaite, VU TSPMI IV kurso studente. Pasirinkusi doc. D. Šlekio dėstomus karo tematikos kursus, tarp jų ir karo sociologiją, R. Katinaitė atrado savo kelią VU TSPMI ir už jo ribų.
R. Katinaitė sako dirbti Lietuvai norėjusi nuo mažens ir užaugusi su supratimu, kad „reikia žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas“.
Doc. Deividas Šlekys ir Rugilė Katinaitė. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
Pasak jos, kiekvienas Lietuvą mylintis žmogus savaip įsivaizduoja aukščiausią pilietiškumo formą, o jai tai – gerai pasirengęs, motyvuotas ir drąsus Lietuvos karys ar karė. Todėl jau nuo paauglystės lankė karininkų kursus, gilinosi į partizanų poeziją, bendravo su tremtiniais, atliko praktiką Krašto apsaugos ministerijoje. O surinkusi visų doc. D. Šlekio dėstomų dalykų kreditus nusprendė ateitį sieti su krašto apsauga, saugumo ir karo studijomis.
Lietuva turi atrasti savąjį visuotinės gynybos modelį, į kurį būtų įtrauktas kiekvienas.
Dėstytojas patvirtina, kad ne vienas jo kursus išklausęs studentas nusprendė pasirinkti karinės tarnybos kelią. Tai jam primena, kokia jo kaip dėstytojo atsakomybė.
„Turiu atsakingai rinktis žodžius, dėstymo formatus, nes dirbu su jaunais žmonėmis, kurie labai dažnai gali priimti pasakytus žodžius tiesiogiai, nejausdami poteksčių, slypinčių tarp eilučių“, – sako doc. D. Šlekys.
Moralė ne mažiau svarbi už techniką
Anot dėstytojo, karas Ukrainoje įrodė, kad svarbus ne tik karinės technikos kiekis, bet ir kariai, valdantys ginklus ir kovos sistemas, bei jų santykis su vadovybe.
„Jeigu jų vadai neįkvepia, neskatina jų kūrybiškumo, nerodo pavyzdžio, o atvirkščiai, engia, smurtauja, tai tokia kariuomenė neturi kovinės „ugnelės“. Viskas daroma sukąstais dantimis, nenoromis. Motyvuotas karys, suprantantis, kodėl kaunasi, matydamas vadų rodomą pavyzdį, geriau atlaikys šaltį, skausmą, badą, kasdien augantį nuovargį“, – teigia mokslininkas.
R. Katinaitės manymu, karys turi būti ištvermingas žmogus, jaučiantis pagarbą autoritetui ir norą juo būti: „Neabejotinai reikalinga kantrybė, atsidavimas, racionalus mąstymas kritinėse situacijose. Jaučiu neapsakomą pagarbą ilgus metus kariuomenėje tarnaujantiems specialistams, instruktoriams, vadams.“
Doc. Deividas Šlekys ir Rugilė Katinaitė. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
Doc. D. Šlekys priduria, kad karys turi gebėti balansuoti tarp mokėjimo paklusti duotam įsakymui ir mokėjimo improvizuoti, kai mato palankias aplinkybes veikti kitaip, ne pagal vadovėlį.
„Karys turi suprasti, kas yra disciplina, kad taisyklės nėra sukurtos tik šiaip sau, nes kažkas to užsigeidė. Pagarba komandos nariams, vadams. […] Kiekvienas karys yra svarbus. Čia kaip dėstytojo ir studento santykiai universitete: vienas be kito negali funkcionuoti“, – teigia jis.
Izraelio modelis Lietuvoje netiktų
Mokslininkas sako nemanąs, kad Lietuvoje galėtų būti pritaikytas Izraelio karinės tarnybos modelis, kai tarnauti šaukiamos ir moterys.
„Kas tinka Izraeliui, nebūtinai tinka Lietuvai. Mano karo studijų suvokimas ir žinios sako, kad karai yra skirtingi, nes jie vyksta skirtinguose politiniuose, kultūriniuose, ekonominiuose kontekstuose. Tai reiškia, jog Izraelis gali kai kuriuos dalykus daryti, nes jis yra Izraelis. Su savita politine sistema, etnosocialine visuomenės struktūra, specifiniais geopolitiniais iššūkiais. […]
R. Katinaitės manymu, karys turi būti ištvermingas žmogus, jaučiantis pagarbą autoritetui ir norą juo būti.
Taip, galima iš Izraelio perimti tam tikrus vadybinius, techninius sprendinius, tačiau platesnį praktikų nukopijavimą sunkiai įsivaizduoju. Tačiau nemanau, jog tai yra blogai. Mes turime galimybę būti kūrėjai ir gynybos srityje kurti, įgyvendinti idėjas, kurios yra sukurtos mūsų pačių mūsų poreikiams“, – tikina doc. D. Šlekys.
R. Katinaitė teigia, kad Lietuvai artimesnis Suomijos kariuomenės modelis nei Izraelio.
„Vis dėlto pastaroji šalis jau daugelį metų tarsi gyvena ant fronto linijos. O mes turėjome 30 metų prabangą atsikvėpti. Gal net per daug atsikvėpėme. Apskritai karas Ukrainoje vyksta jau 8 metus. Tad esu linkusi žiūrėti aukščiau nei lytis – nesvarbu, vyras ar moteris, svarbiausia – pavyzdingas Lietuvos pilietis“, – tikina studentė.
Doc. Deividas Šlekys ir Rugilė Katinaitė. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
R. Katinaitė mano, kad piliečiai – moterys ir vyrai – kilus būtinybei galėtų užsiimti įvairia veikla: stoti į Šaulių sąjungą, eiti savanorišką karo tarnybą, prisijungti prie vienos iš pilietinių organizacijų.
Doc. D. Šlekys sako norįs tikėti, kad didvyriškas Ukrainos žmonių pasiaukojimas įkvėps Lietuvos jaunimą labiau domėtis krašto gynyba. Jis prognozuoja, kad norinčiųjų tarnauti gretos turėtų didėti, tačiau neaišku, ar šiuo metu kariuomenė yra pajėgi priimti visus norinčius ir koks yra valstybės nustatytas poreikis.
Lietuvoje negalėtų būti pritaikytas Izraelio karinės tarnybos modelis, kai tarnauti šaukiamos ir moterys, mano VU mokslininkas.
Pasak R. Katinaitės, bazinis kario kursas (BKK) būtų naudingas ne tik rengiant karį, bet ir bet kuriam piliečiui.
„Manau, kad tai yra bazinis įgūdžių paketas, reikalingas transformuoti kiekvieną žmogų: bazinės topografijos žinios padeda išmokti orientuotis nepažįstamoje vietovėje, taktinės medicinos įgūdžiai kritiškai svarbūs esant pirmosios pagalbos poreikiui, aktyvios fazės miške neabejotinai naudingos ištvermei ugdyti, o fizinis aktyvumas tik sustiprina sveikatą“, – teigia ji.
Dėstytojas tikina, kad išmanyti karą kaip reiškinį yra privaloma, nes jis, kaip matome iš tragiškų įvykių Ukrainoje, yra baisus ir griaunantis.
„Tačiau tuo pat metu negalime ignoruoti to, kad tiek praeityje, tiek dabartyje karai veikia mūsų kasdienybę – nuo politikos, švietimo iki popkultūros. Todėl, kad ir koks baisus būtų karas, mes negalime jo ignoruoti, turime pažinti, studijuoti“, – teigia doc. D. Šlekys.
Siekdamas pabrėžti dėstytojo (-os) ir studento (-ės) santykio kūrimo ir drąsos klausti svarbą, VU pristato meninį projektą – virtualią parodą, įgyvendinamą su fotografu, dokumentinės ir portretinės fotografijos atstovu Tadu Kazakevičiumi. Parodoje – ir doc. Deivido Šlekio bei Rugilės Katinaitės portretų serija, atskleidžianti nuoširdų ir atidų dėstytojo ir studentės santykį.
