Prieš metus Lietuvą užpūdo įvairiausi „karo pabėgėliai“, daugiausia sveiki ir stiprūs vyrai, laužantys sienos apsaugą, besibraunantys per tvoras, kovojantys su pasieniečiais. Po vasario 24 dienos, prasidėjus karui Ukrainoje, moterims su vaikais ir senoliams teko ieško prieglobsčio po visą pasaulį.
Pajėgiantys kovoti bei dirbantys karo pramonėje vyrai pasiliko ginti šalį. Palikti Ukrainą galėjo tik nepajėgiantys pakelti ginklo. Dalis pabėgėlių prisiglaudė ir pasklido po Lietuvą. Pasak Anykščių rajono vicemero Dainiaus Žiogelio, apie 300 šeimų gyvena Anykščių rajone Tiesa, šis skaičius nuolat keičiasi, nes, atsiradus bent mažiausiai galimybei, nemaža dalis jų stengiasi grįžta į Ukraina, o kiti, suaktyvėjus karo veiksmams viename ar kitame regione, verčiami aplinkybių, atvažiuoja.
Bene daugiausia karo pabėgėlių įsikūrę buvusios proftechinės mokyklos bendrabutyje. Prisižiūrėjus televizijos laidose „taboro“ vaizdų iš pabėgėlių stovyklų, kuomet zuja vaikai, garsiai šūkauja moterys, pakampėse trainiojasi vyrai, kilo mintis apsilankyti bendrabutyje. Tikėjausi pamatyti panašų vaizdą (pavyzdys, kaip veikia propaganda).
Atėjau ne laiku – dieną. Koridoriuose – nė gyvos dvasios. Tyla. Pagal kvapą susiorientavau, kad kažkas šeimininkauja virtuvėje. Jauna moteris ruošė pietus vaikui. Lietuviškai pasisveikinome. Lietuviškai atsiprašė, kad dar nemoka kalbos, tad pokalbį tęsėme rusiškai. Paklausiau, kodėl visame aukšte taip tylu, pažiūrėjo į mane kaip į keistuolį, užduodantį kvailus klausimus. Paaiškino – dauguma darbe, vaikai mokykloje ir darželyje, dar kažkas išėjęs į miestą. Pati Olia (toks merginos vardas) atvyko iš Charkovo. Jų šeima gyveno pietiniame miesto rajone. Kol vyko artilerijos apšaudymai, šio rajono sviediniai dar nesiekė. Vėliau prasidėjo bombardavimas, tad nusprendė pasitraukti. Moteris tikisi, kad namas išliks sveikas ir turės kur grįžti. Praėjus porai savaičių po atvykimo, ji įsidarbino gėlių parduotuvėje. Šiuo metu dirba kavinėje ir labai patenkinta tiek darbu, tiek gyvenimo sąlygomis, nors ir jaučia kai kuriuos bendrabučio nepatogumus.
MAXIMOJE , neradęs norimos prekės, kreipiausi į darbuotoją. Ši atsiprašė, kad nesupranta lietuviškai. Iš darbuotojos, vardu Olia, supratau, kad ji ukrainietė. Įsikalbėjome. Atvažiavo prieš mėnesį iš okupuotos Zaporožės srities. Paskatas greičiau išvažiuoti buvo šalia namo darže nukritusi nesprogusi bomba. Atvykus į Lietuvą, Migracijos centre savanoriai įvertinę atvykusių šeimyninę padėtį ir gyventojų, norinčių ir galinčius priimti pabėgėlių šeimą, pasiūlė apsigyventi Anykščiuose. Šiandien mergina džiaugiasi tokiu gražiu miestu ir lietuvių nuoširdumu, geranoriškumu. Atvirai prisipažino, kad net Ukrainoje toli gražu ne visada gali sulaukti tokio dėmesio ir pagalbos. Kadangi tėvynėje dirbo prekyboje, tai vos užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje nesunkiai gavo darbą. Problemų bendraujant su kolegomis nekyla, nes visi geranoriški, o ir darbas gerai pažįstamas. Kalbos barjeras nors kažkiek trukdo, bet ir daugeliui anykštėnų gera proga prisiminti šiandien gerokai primirštą rusų kalbą (ne tik anglų kalba yra užsienio kalba).
Ukrainiečiai birželio 24-ąją švenčia Ivano Kupalos dieną – mūsų Joninių atitikmuo. Daugelis apeigų yra panašios – laužai, vainikai, dainos. Gal tai nuo pagonybės, gal menant LDK. Olia pasakojo, kad pernai su visa šeimyna šventė, o dabar nori susipažinti, kaip švenčia Lietuvoje. Žada apsilankyti daugumoje renginių.
Prekybos centro MAXIMA direktorė Inga Skvarnavičienė pasakojo, kad prieš kurį laiką parduotuvėje daugiau nei mėnesį dirbo vyriškis iš Ukrainos. Jokių problemų nekilę, nes buvo tikrai geras darbuotojas, deja, išvykęs namo. Pastebėjo, kad Olia, nors dirba visai neseniai, labai komunikabili, jaučiasi darbo patirtis, tad neabejoja, kad pritaps prie kolektyvo.
MAXIMOS tinklo komunikacijos departamento direktorė Ernesta Dapkienė savo pranešime spaudai pabrėžia, kad įmonėje suburta specialistų komanda, kuri operatyviai sprendžia užsieniečių įdarbinimo formalumus. Organizuoja nuotolinį lietuvių kalbos mokymą. Šiai dienai MAXIMA įdarbino virš 250 karo pabėgėlių. Visi prekybos tinkle MAXIMA įdarbintieji ukrainiečiai iškart gauna papildomą sveikatos draudimą. Taip pat yra teikiamos nuotolinės anoniminės psichologų konsultacijos.
PC „Norfa“ nesimato ukrainiečių, nes šiuo metu darbuotojų pilnai pakanka. Jei pernykščiai „pabėgėliai“ stengėsi įsikurti kuo toliau nuo namų, tai ukrainiečiai stengiasi kuo greičiau įsidarbinti, kuo greičiau grįžti namo. Kaip sakė Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyriaus vedėja Jolita Kairienė, viso registravosi 117 norinčių dirbti ukrainiečių. Pasak vedėjos, dalį pavyko įdarbinti, tačiau dar 76 šiuo metu ieško darbo. Nusiskundimų iš darbdavių girdėti neteko, atvirkščiai, daugelis labai patenkinti darbuotojais. Deja, įdarbinti visus norinčius galimybės nėra, nėra laisvų darbo vietų. Reikia pasidžiaugti atvykusiųjų verslumu, jau keturi pradėjo dirbti pagal verslo liudijimus.
Bene didžiausias darbo krūvis tenka Anykščių rajono socialinių paslaugų centro darbuotojams. Koridoriuje prie direktorės pavaduotojos socialiniams reikalams Linos Repečkienės kabineto nuolatos būriuojasi tiek anksčiau atvykusios šeimos su vaikais, tiek tik ką atvykę iš Ukrainos. Centras teikia visas socialines paslaugas kaip ir Lietuvos piliečiams: rūpinasi maisto talonais, kuriuos teikia Maisto bankas, dalina Raudonojo kryžiaus pagalbos vienkartines maisto korteles, aprūpina būtinomis higienos priemonėmis, konsultuoja gydymo klausimais, reikalui esant, padeda transportuoti į gydymo įstaigą.
Pasidairius supranti, kad pabėgėlių tikslai ir vidinės nuostatos visai kitos, nei „anų karo nelaimėlių“. Tai žmonės, kurie nori greičiau grįžti į savo namus ar jų likučius, ir kuriems išties reikia pagalbos pergyventi Rusijos sukelto karo padarinius.
Algimantas GUDELIS
Šaltinis: Nyksciai
