Diskusijos apie valstybinius brandos egzaminus Lietuvoje įgauna pagreitį, tačiau pats klausimas dažnai formuluojamas pernelyg siaurai. Brandos vertinimas – tai sudėtinga sistemos dalis, kuriai negali būti taikomi greiti ar fragmentiški sprendimai. Pokyčiai šioje srityje turi būti planuojami nuosekliai, įgyvendinami palaipsniui ir apimti visą vidurinio ugdymo ciklą, o ne vienerių ar dvejų metų laikotarpį.
Trys funkcijos – viena sistema
Pirmasis žingsnis – labai aiškiai įvardyti, apie ką iš tiesų diskutuojame. Ar kalbame apie mokyklos baigimo sertifikavimą? Apie brandos vertinimą? O gal apie atranką į aukštąsias mokyklas? Šios funkcijos dažnai suplakamos į vieną, tačiau būtent tada sistema pradeda strigti.
Neseniai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) paskelbta analizė (The Theory and Practice of Upper Secondary Certification) rodo aiškią tendenciją: kai vienas egzaminas vienu metu turi atlikti visas tris funkcijas – patvirtinti mokyklos baigimą, įvertinti brandą ir veikti kaip stojamasis egzaminas – jis neišvengiamai sukelia įtampą.
Ką rodo tarptautinė praktika?
Iš 71 analizuoto sertifikavimo modelio tik 10 remiasi vien išoriniais egzaminais, 19 – tik vidiniu vertinimu, o net 42 taiko mišrų modelį. Tai svarbi įžvalga: dauguma šalių renkasi balansą tarp išorinio ir vidinio vertinimo.
Mišrus modelis leidžia suderinti patikimumą su platesniu mokymosi rezultatų atspindėjimu, nes joks vienas instrumentas negali vienu metu būti ir maksimaliai patikimas atrankai, ir prasmingas ugdymui.
Lietuvos situacija: egzaminų dominavimas
Pagal EBPO duomenis, Lietuva išlieka tarp nedaugelio šalių, kur vidurinio ugdymo sertifikavimas iš esmės grindžiamas išoriniais egzaminais. Vidinio vertinimo vaidmuo išlieka ribotas, todėl egzaminas tampa ne tik mokyklos baigimo patvirtinimu, bet ir pagrindiniu atrankos įrankiu.
Čia ir slypi esminė problema – egzaminas tampa „uodega, vizginančia šunį“. Ne vertinimas tarnauja ugdymui, o ugdymas prisitaiko prie egzamino.
Pasekmės ugdymui
Kai sertifikavimas pernelyg orientuotas į atranką, jis pradeda formuoti patį mokymosi procesą. Ugdymas siaurėja, o mokymas „egzaminui“ tampa norma.
Standartizuotas testavimas tokiu atveju veikia ne tik mokinius, bet ir mokytojus – kaip kontrolės, o ne ugdymo instrumentas. Sistema ima geriau „atskirti“ kandidatus, tačiau vis prasčiau atspindi tai, ką šiuolaikinė mokykla turėtų ugdyti.
Deklaruojame, kad siekiame ugdyti kūrybiškas, kritiškai mąstančias, atsakingas asmenybes, tačiau galutinį jų vertinimą grindžiame siauru, standartizuotu patikrinimu.
Kokia kryptis?
Egzaminai yra svarbūs – jie užtikrina palyginamumą ir pasitikėjimą sistema. Tačiau jie negali būti vienintelis sprendimas. Jei norime vertinti platesnius gebėjimus, turime remtis įvairesnėmis vertinimo formomis: projektiniais darbais, praktinėmis užduotimis, mokytojų vertinimu.
Todėl kryptis turėtų būti aiški – mažinti egzaminų vienvaldystę, stiprinti kitus sertifikavimo elementus ir aiškiau atskirti mokyklos baigimą nuo konkurencinės atrankos. Tai leistų mokytojams grįžti prie esminės savo misijos – ugdyti, o ne ruošti testams.
Kartu tai padėtų mažinti ir jau šiandien matomus šalutinius efektus – augančią korepetitoriavimo paklausą bei didėjančią įtampą ugdymo sistemoje.
Tai – daugiau nei egzaminai
Ši diskusija nėra tik apie egzaminus. Ji yra apie visos švietimo sistemos logiką. Kol nesusitarsime, kam iš tiesų skirta brandos vertinimo sistema, tol bet kokie „greiti sprendimai“ liks tik kosmetiniai.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė dr. Jolanta Urbanovič
Šaltinis: Nyksciai
