Dešimtukai dienyne, puikūs egzaminų rezultatai ir mokytojų pagyrimai – daugeliui tėvų tai atrodo geriausias įrodymas, kad vaikui mokykloje sekasi. Tačiau už aukštų įvertinimų kartais slypi visai kitokia realybė: baimė suklysti, nuolatinis nerimas dėl rezultatų ir įsitikinimas, kad net vienas prastesnis pažymys reiškia nesėkmę. VDU licėjaus „Sokratus“ vadovė Vitalija Latožaitė pastebi, kad net gabiausi mokiniai neretai kelia sau itin aukštus reikalavimus. Buvusi licėjaus mokinė Urtė Kulikauskaitė pripažįsta, kad spaudimas siekti gerų rezultatų nebūtinai kyla iš tėvų ar mokytojų – kartais didžiausius lūkesčius sau išsikelia patys vaikai.
„Pažymys parodo, ką mokinys išmoko konkrečiu metu ir kaip jam pavyko atlikti tam tikrą užduotį ar atsiskaitymą. Tačiau jis neatskleidžia visko – vien iš pažymio sunku spręsti apie vaiko kritinį mąstymą, kūrybiškumą ar gebėjimą savarankiškai ieškoti sprendimų. Todėl geri pažymiai dar nereiškia, kad vaikas mokykloje jaučiasi užtikrintai ir nebijo suklysti“, – sako VDU licėjaus „Sokratus“ vadovė Vitalija Latožaitė.
Dešimtukas neparodo visų vaiko gebėjimų
Pasak V. Latožaitės, aukšti įvertinimai gali atskleisti mokinio darbštumą, atsakingumą ir norą siekti geriausių rezultatų, tačiau nebūtinai parodo visus jo gebėjimus. Mokykloje pasitaiko ir tokių vaikų, kurie mokosi itin gerai, tačiau net menkiausią nesėkmę išgyvena labai jautriai.
„Turime tikrai gabių vaikų, kurie mokosi aukščiausiais įvertinimais, tačiau kartu kelia sau labai didelius reikalavimus. Mokytojai pastebi, kaip jautriai jie reaguoja gavę prastesnį pažymį. Tokie lūkesčiai gali kilti tiek iš paties vaiko, tiek iš jo aplinkos“, – pasakoja licėjaus vadovė.
Anot jos, nuolatinis siekis pateisinti lūkesčius gali paveikti ir mokymosi motyvaciją. Vaikas, įpratęs prie aukščiausių rezultatų, gavęs prastesnį pažymį gali pradėti abejoti savo gebėjimais ar prarasti pasitikėjimą savimi.
Kad aukštų rezultatų siekis ne visada kyla iš aplinkinių reikalavimų, patvirtina ir buvusi licėjaus mokinė Urtė Kulikauskaitė. Šiuo metu tiksliuosius mokslus studijuojanti mergina prisimena, kad mokykloje didžiausią spaudimą jautė ne iš pedagogų, o dėl savo pačios lūkesčių.
„Mokykloje spaudimo iš mokytojų nejaučiau. Jeigu jo ir buvo, tai labiau vidinis. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad turiu pasiekti gerų rezultatų, nes kitaip nieko gero nebus. Noras gerai mokytis tikrai buvo didelis, ypač artėjant egzaminams, todėl mokslams skyriau labai daug pastangų“, – prisimena U. Kulikauskaitė.
Pasak merginos, net ir baigus mokyklą kartais kyla minčių, kad tam tikriems dalykams galėjo skirti daugiau dėmesio. Vis dėlto šiandien ji įsitikinusi, kad geri pažymiai nėra vienintelis sėkmės matas.
„Kiekvienas dešimtukas, kurį gavau mokykloje, dabar man asmeniškai nelabai daug ką reiškia. Stojant į universitetą svarbūs egzaminų rezultatai ir pasirengimas studijoms, o vėliau tie mokykliniai dešimtukai apskritai praranda reikšmę. Daug svarbiau tai, ką iš tikrųjų išmokai ir kaip gebi tas žinias pritaikyti“, – svarsto ji.
Kodėl vaikui svarbu nebijoti suklysti?
V. Latožaitės teigimu, vienas iš požymių, kad vaikas pernelyg susitelkęs į rezultatą, gali būti baimė užduoti klausimą ar pateikti neteisingą atsakymą. Užuot bandęs savarankiškai samprotauti, mokinys ima galvoti, kokio atsakymo iš jo tikisi mokytojas.
„Vaikas gali pradėti save riboti, nes bijo prastesnio įvertinimo. Tuomet jis stengiasi pasakyti tik tai, kas tikrai teisinga, arba tai, ką, jo manymu, mokytojas nori išgirsti. Tokiu atveju klaida tampa ne natūralia mokymosi dalimi, o labai skaudžiu išgyvenimu“, – aiškina mokyklos vadovė.
Pasak V. Latožaitės, svarbu kurti aplinką, kurioje mokinys galėtų drąsiai prisipažinti, kad kažko nesupranta, ir nebijotų prašyti pagalbos. Panašią patirtį prisimena ir Urtė. Nors pati siekė aukštų rezultatų, mokykloje ji nebijojo suklysti mokytojų ar klasės draugų akivaizdoje.
„Net jeigu atsakydama žinodavau, kad galiu visiškai nukrypti ne į tą pusę, nebijodavau kalbėti. Žinojau, kad mokytojas paaiškins, ką padariau ne taip, ir padės suprasti. Kai kurie mokytojai net skatindavo klysti, nes taip galėjome geriau išsiaiškinti, ko dar nemokame“, – pasakoja absolventė.
Vienas ryškiausių jos prisiminimų – lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, kuriose mokiniai buvo skatinami ne tik ieškoti teisingo atsakymo, bet ir argumentuoti savo nuomonę.
„Net jeigu mūsų atsakymas ne visai atitikdavo įprastą kūrinio interpretaciją, mokytoja leisdavo diskutuoti ir paaiškinti savo mintis. Ji ne tiesiog pasakydavo, kad atsakymas neteisingas, o skatindavo kalbėtis ir ieškoti argumentų“, – prisimena Urtė.
Prastesnis pažymys – ne nuosprendis
Pasak V. Latožaitės, vaikui gavus prastesnį įvertinimą, svarbiausia padėti jam suprasti, kad viena nesėkmė neapibrėžia jo gebėjimų. Mokytojo užduotis tokioje situacijoje – išsiaiškinti, kas nepavyko, ir parodyti, kad žinių spragas galima užpildyti.
„Mes su mokiniais kalbamės apie tai, kad pažymys atspindi konkrečios dienos rezultatą. Galbūt tam tikra tema buvo sudėtingesnė, gal kažko nepavyko iki galo suprasti. Tačiau tai nereiškia, kad vaikas yra negabus ar nieko nemoka. Svarbu parodyti, kad visada yra galimybė pasitarti su mokytoju, išsiaiškinti sunkumus ir pabandyti dar kartą“, – teigia vadovė.
Licėjuje mokiniai pagal nustatytą tvarką gali perrašyti tam tikrus atsiskaitymo darbus. Vis dėlto ankstesnis pažymys nėra ištrinamas – naujas įvertinimas fiksuojamas šalia jo. Pasak vadovės, taip mokiniams suteikiama galimybė tobulėti, kartu užtikrinant vienodas vertinimo sąlygas visiems.
Urtės įsitikinimu, mokykla turėtų ne tik skatinti siekti gerų pažymių, bet ir ugdyti gebėjimą savarankiškai mąstyti, priimti sprendimus bei ieškoti atsakymų. Šie įgūdžiai ypač svarbūs baigus mokyklą, kai tenka savarankiškai spręsti įvairias gyvenimo situacijas.
„Be gebėjimo savarankiškai mąstyti ir ieškoti sprendimų nebus ir gerų rezultatų, nes visko atmintinai neišmoksi. Mokykloje svarbūs abu dalykai, tačiau ją baigus būtina išsinešti gebėjimą mąstyti savarankiškai. Juk gyvenime už kiekvieną sprendimą pažymio niekas neparašys“, – sako mergina.
Ji prisimena, kad licėjuje buvo vertinami ne tik akademiniai pasiekimai, bet ir mokinių iniciatyvumas bei noras prisidėti prie bendruomenės gyvenimo. Anot jos, dalyvavimas renginiuose, jų organizavimas ir bendros veiklos padėjo ugdyti kantrybę, gebėjimą bendradarbiauti bei atsakomybės jausmą – savybes, kurių pažymiais neįvertinsi.
Ką daryti tėvams, kurių vaikas bijo gauti aštuonetą?
V. Latožaitė pastebi, kad tėvų reakcija į vaiko nesėkmes gali turėti didelės įtakos jo pasitikėjimui savimi. Jei kiekvienas prastesnis pažymys tampa priekaištų ar nusivylimo priežastimi, vaikui gali būti vis sunkiau priimti klaidas. Todėl svarbu domėtis ne vien tuo, kokį pažymį vaikas gavo, bet ir kaip jis jaučiasi, kas jam sekasi, o kur reikėtų pagalbos.
„Tėvams patarčiau tikėti savo vaiku ir jį palaikyti. Jokiu būdu nereikėtų barti ar kaltinti dėl prastesnio pažymio, nes taip galima labai greitai sumažinti motyvaciją. Vaikas turi suprasti, kad gavęs prastesnį įvertinimą jis netampa blogesnis. Gyvenime visko būna, niekas negali visko žinoti ir visada viską atlikti tobulai“, – sako V. Latožaitė.
Žvelgdama į savo mokyklinius metus iš dabartinės perspektyvos, buvusi licėjaus mokinė U. Kulikauskaitė taip pat ragina jaunus žmones nepaversti pažymių svarbiausiu gyvenimo rūpesčiu.
„Nereikia pernelyg jaudintis dėl dalykų, kurie po penkerių ar dešimties metų galbūt nebeturės tokios didelės reikšmės. Taip, dabar kontroliniai, atsiskaitymai ar egzaminai gali kelti daug streso, bet visa tai praeina. Svarbu mokytis ir stengtis, tačiau nereikia leisti, kad pažymiai taptų didžiausia gyvenimo problema“, – pataria U. Kulikauskaitė.
Šaltinis: Nyksciai