Lapkričio 28 dieną, Vilniuje, Also ežere, išgelbėta skendusi moteris. Deja, įlūžęs ledas buvo pražūtingas Rokiškio rajone, Juodupės miestelyje esančiame tvenkinyje tą pačią dieną nuskendusiam vyrui. Pasak Rokiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Daliaus Kunigėlio, apmaudžiausia, kad iš vandens traukiant skenduolį, tuo pat metu žvejai bandė likimą čia pat žvejodami vos ant kelių centimetrų ledo.
Skaudžios nelaimės šiandien išvengta Vilniuje, Gulbinėlių gatvėje esančiame Also ežere, kuriame skendo moteris. Atskubėję ugniagesiai gelbėtojai pamatė kitame ežero krante, apie 40 metrų nuo kranto, į vandenį įlūžusį žmogų.
Kaip pasakoja Vilniaus PGV 3-osios komandos pamainos vadas Justinas Gikas, įlūžęs žmogus laikėsi virš vandens, įsikibęs į eketės kraštą, ir šaukėsi pagalbos. Tik gelbėjimo metu paaiškėjo, kad skendo moteris.
„Plaukikas gelbėtojas Lukas Bankieta ežero ledu gelbėjimo rogėmis nuskubėjo link skendusios moters. Ji laikėsi paviršiuje. Priartėjęs prie jos, Lukas iškėlė moterį iš vandens ant gelbėjimo rogių. Gabenant nukentėjusiąją į krantą, po gelbėjimo rogėmis aižėjo dar netvirtas ežero ledas,“ – apie gelbėjimo operaciją pasakojo pamainos vadas J. Gikas.
Moters gyvybę išgelbėjęs L. Bankieta dar nėra nė metų, kai dirba ugniagesiu gelbėtoju, vos prieš porą mėnesių jis išsilaikė plaukiko gelbėtojo kvalifikaciją.
Išgelbėta moteris perduota medikams.
Vakar šalies ugniagesiams gelbėtojams teko ne tik traukti įlūžusią moterį Vilniuje, bet ir gelbėti tvenkinyje Mažeikiuose įlūžusias dvi 8 ir 9 metų mergaites. 14.22 val. buvo gautas pranešimas, kad Sedos gatvėje esančiame Juodpelkio tvenkinyje įlūžo ir plūduriuoja du vaikai. Po kelių minučių atvykę Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai valtimi nuplaukė iki mergaičių, kurios buvo už 15 m nuo kranto, pargabeno jas į krantą ir perdavė medikams.
„Džiaugiuosi, kad padėjom, kad pavyko išgelbėti. Šįkart pasisekė toms mergaitėms, tačiau pamoka joms bus visam gyvenimui. Kai atvažiavome, prie tvenkinio buvo daug žmonių, o vidury tvenkinio mergaitės buvo įsikabinusios į ledą ir šaukė. Šaunuolės, kad išsilaikė. Kai ugniagesiai jas nešė ant rankų, jos jau nieko nebesakė, tik verkė…“ – pasakojo Mažeikių PGT pamainos vadas Giedrius Janušaitis.
Pamainos vadas teigė, jog prie šio tvenkinio dažnai ateina moksleiviai, nes jis netoli mokyklos, čia plaukioja gulbės. „Kol kas nei to šalčio didelio nebuvo, per tvenkinį teka upelis, tad tvenkinys ne visas užšalęs. Nežinia, ar mergaitės įlūžo, ar įslydo į vandenį. Esant tokiai temperatūrai geriau iš viso ant ledo nelipti. Matyt, pačios nepagalvojo, kad pavojinga“, – sakė G. Janušaitis.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, šiemet 335 kartus ugniagesiai gelbėtojai dirbo vandenyje ir ant ledo. Šių darbų metu jie ištraukė 112 skenduolių, iš jų 3 vaikus (pernai per tą patį laikotarpį – 105, iš jų 3 vaikus) bei išgelbėjo 37 gyventojus (36). Iš jų 23 darbai buvo atlikti ant ledo, jų metu ištraukta 11 skenduolių, iš jų 1 vaikas bei 7 gyventojai buvo išgelbėti. Darbų ant ledo metu sausio mėnesį ištraukti 5 skenduoliai, kovo mėnesį – 4, iš jų 1 vaikas, lapkričio mėnesį – 2.
Apie tai, ką reikėtų žinoti lipant ant ledo, sutiko papasakoti 20 metų ugniagesio naro kvalifikaciją turintis Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Artūras Petrovas, išgelbėjęs ne vieną gyvybę.
„Vykstant žvejoti ar pramogauti ant ledo, reikėtų galvoti: „Tikrai įlūšiu“, tada viskas bus paprasta ir aišku, ką reikėtų su savimi turėti ir kaip elgtis“, – sako A. Petrovas.
Pasak gelbėtojo, pagrindinė nelaimių vandenyje ir ant ledo priežastis – žmonių neatsargumas. „Dažniausiai tenka gelbėti žvejus, ypač poledinės žūklės mėgėjus, mėgėjus pramogauti ant ledo su slidėmis, pačiūžomis, rogutėmis, keturračiais ar net automobiliais, mėgstančius trumpinti kelią per marias ar ežerą, ypač apsvaigus nuo alkoholio, ir netgi sveikuolius, kurie mėgsta maudytis žiemą. Deja, kartais ir ugniagesiai gelbėtojai jau niekuo nebegali padėti, kartais po kelias dienas ar net savaites tenka ieškoti nuskendusiųjų kūnų.“
A.Petrovas sako, jog pastaruoju metu nelaimių vandenyje mažėja, nes žmonės darosi sąmoningesni: „Žiemą kartu su policijos pareigūnais rengiame reidus ir tikriname ant ledo žvejojančius žvejus. Dabar žvejai dažniausiai dėvi specialius neperšlampamus kostiumus, kurie padeda išsilaikyti ant vandens paviršiaus, turi peikenas, mobiliuosius telefonus, žibintuvėlius. Pramogaujantiems ant ledo ir juo trumpinantiems kelią norėčiau priminti, kad ledas ant vandens telkinio ne visur būna vienodo storio. Yra srovių, sūkurių, auga nendrės. Štai, pavyzdžiui, vienas žmogus buvo nusprendęs nuo Pažaislio pereiti į kitą Kauno marių pusę. 1,5 kilometro nuėjo, o likus 200 metrų iki kranto, įlūžo. Sveiko proto žmones tokia patirtis baugintų, bet išgėrus alkoholio į viską pradedama žiūrėti atsainiai.“
Pamainos vadas pasakojo, jog jiems kovo pabaigoje 3 dienas Lampėdžio ežere teko ieškoti apie 40 metų nuskendusios moters, kuri kiekvieną dieną nuplaukdavo iki povandeninės salos ir atsistodavo. „Kas atsitiko tą lemtingą dieną, nežinia. Gal ji nepataikė ant salos, gal supanikavo, gal sutraukė raumenis…“ – sakė A. Petrovas.
Pasak gelbėtojo, viena iš nelaimių vandenyje priežasčių – savo jėgų pervertinimas: „Jonavos rajone, tvenkinyje, dvi savaites ieškojome jauno vyro, kuris kartu su mergina nusprendė perplaukti tvenkinį. Mergina 10 metų buvo lankiusi plaukimą. Nuplaukus apie 100 m ir likus 20 m iki kranto, vaikinas paniro po vandeniu. Mergina bandė jį gelbėti, bet jis griebė jai už plaukų ir ji, pabijojusi, kad abu nuskęs, išsivadavo iš jo ir nuplaukė iki kranto. Lenktynės baigėsi tragedija. Žuvusiojo artimieji tvirtino, kad vyras net giliau į vandenį bijodavo bristi. Bet romantika ir šampanas, matyt, jam suteikė drąsos…“
Pareigūno nuomone, šliuožti slidėmis ant ledo nėra taip pavojinga kaip čiuožinėti pačiūžomis. „Slidininkai juda pakankamai greitai, kūno masė pasiskirsto ir ne taip smarkiai spaudžia ledą, jie paprastai pasidomi oro sąlygomis ir ledo storiu. Įlūžus su pačiūžomis ar be jų ir panirus po vandeniu, sunku surasti išėjimą, o jeigu dar neša srovė, išsigelbėjimo tikimybė gerokai sumažėja. Žmogus lediniame vandenyje gali išbūti 40-60 minučių. Yra keturios hipotermijos stadijos. Iš pradžių žmogus sušąla, dreba, vėliau judesiai tampa ne tokie koordinuoti, kūnui atšalus iki 28 laipsnių aptemsta sąmonė ir po kurio laiko ištinka klinikinė mirtis“, – teigia gelbėtojas.
Tad norint eiti ant ledo, A. Petrovo teigimu, reikia susirasti porininką, neiti vienam, turėti ryšio priemonę. „O žvejai paprastai vis užmeta akį ir aplinkui – ar viskas gerai jų kolegoms, nes ištikus nelaimei svarbu kuo skubiau informuoti gelbėjimo tarnybas“, – sako jis.
„Standartinių situacijų gelbstint skęstančius nebūna, – sako A. Petrovas. – Tad ir ugniagesiams, norint efektyviai atlikti gelbėjimo darbus, teorinių žinių neužtenka. Tam reikia nuolatos ruoštis ir tobulinti gebėjimus. Todėl tik pradėjus šalti, ugniagesiai pradeda rengti gelbėjimo pratybas ant lūžtančio ledo. Ir ugniagesiui, pirmus kartus įlūžus, nebūna paprasta išsiropšti iš eketės. Kad jaustumeisi tvirtai, tai reikia atlikti dešimtis kartų. Tokie dalykai užgrūdina ir ugniagesius.“
A.Petrovas tuometiniame Kūno kultūros universitete yra baigęs plaukimo trenerio ir kūno kultūros mokytojo specialybę. Šiuo metu jis Lietuvos sporto universitete veda seminarus ir būsimiesiems plaukimo treneriams.
