Lapkričio 15-ąją Staškūniškio kaimo bendruomenės nariai ir bičiuliai leidosi į ypatingą kelionę po Punsko ir Seinų kraštą Lenkijoje. Vykome susipažinti su ten gyvenančiais lietuviais, jų bendruomenine veikla, istorija ir pastangomis išsaugoti lietuvių kalbą bei kultūrą. Grįžome ne tik su įspūdžiais, bet ir su labai svarbia pamoka apie bendruomeniškumą.
Punskas – vieta, kur lietuviškas žodis saugomas šimtmečius.
Kelionę pradėjome Punsko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Čia sužinojome įspūdingą istorinį faktą: dar 1597 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas III Vaza dokumente įtvirtino sąlygą, kad Punsko klebonas turi būti lietuvis arba mokėti lietuvių kalbą.
Praėjo daugiau kaip keturi šimtmečiai, tačiau lietuviškų pamaldų išsaugojimas šio krašto žmonėms tebėra labai svarbus.
Klausantis vietinių lietuvių pasakojimų buvo neįmanoma nepastebėti, kiek daug jiems reiškia gimtoji kalba. Ji čia gyva ne savaime – ją saugo žmonės savo kasdieniais pasirinkimais, atkaklumu ir bendromis pastangomis.
Prie bažnyčios išgirdome ir skaudžių istorijų apie 1941 metais priverstinai į Lietuvą iškeldintus Punsko krašto gyventojus. Jų likimą primena koplytstulpis. Ypač sukrėtė pasakojimai apie žmones, kurie po karo sugrįžo į gimtąjį kraštą, tačiau ne visada galėjo susigrąžinti savo namus.
Seinai – svarbus lietuvių istorijos puslapis.
Seinuose buvome šalia kunigų seminarijos, kuri buvo reikšmingas lietuvių tautinio atgimimo židinys. Čia mokėsi Vincas Kudirka ir kiti Lietuvai nusipelnę žmonės.
Apsilankėme Seinų bazilikoje, kurios koplyčioje palaidotas poetas, „Anykščių šilelio“ autorius ir vyskupas Antanas Baranauskas. Sustojome ir prie jam skirto paminklo.
Šios vietos dar kartą priminė, kiek daug bendros istorijos slypi už šiandieninės Lietuvos sienos.
Susitikimas su Lenkijos lietuviais – svarbiausia kelionės dalis.
Punsko lietuvių namuose buvome šiltai priimti, susipažinome su vietos lietuvių organizacijų veikla ir kalbėjomės apie bendruomenių kasdienybę.
Supratome, kad iššūkiai daug kuo panašūs į mūsiškius: reikia ieškoti finansavimo, rengti projektus, telkti savanorius, organizuoti veiklas ir nuolat ieškoti būdų, kaip pasiekti žmones.
Tačiau ypač sužavėjo jų atkaklumas.
Vietos lietuviai buriasi į organizacijas, rūpinasi lietuvišku švietimu, kultūriniais renginiais, tradicijomis ir savo kalbos išsaugojimu. Išgirdome, su kokiais sunkumais susiduria lietuviškos mokyklos, kai trūksta vadovėlių gimtąja kalba ir mokytojams patiems tenka rengti mokomąją medžiagą.
Visa tai reikalauja didžiulio darbo. Ir šį darbą daro patys žmonės.
Kelionę užbaigėme Vygrių kamaldulių vienuolyne – įspūdingame istoriniame komplekse, kurio pradžia siekia 1667 metus ir kuris mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.
Ką parsivežėme namo?
Man, kaip bendruomenės vadovei, ši kelionė dar kartą patvirtino vieną labai svarbų dalyką.
Mes dažnai laukiame, kad kažką už mus padarys valdžia, institucijos ar kas nors kitas. Tačiau Punsko ir Seinų lietuvių pavyzdys rodo, kokia didelė jėga slypi pačiuose žmonėse.
Jeigu jie patys nesirūpintų savo kalba, mokyklomis, tradicijomis ir bendruomenėmis, vien institucijų sprendimų tam nepakaktų.
Tai nereiškia, kad valdžia neturi atsakomybės. Priešingai – bendruomenės turi teisę būti išgirstos, kelti klausimus ir reikalauti sprendimų. Tačiau tam reikia susitelkimo, iniciatyvos ir žmonių, kurie ne tik pastebi problemas, bet ir imasi jas spręsti.
Stipri bendruomenė prasideda nuo žmonių, kurie supranta: jeigu mums tai svarbu, turime veikti kartu.
Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie šios ypatingos kelionės!
Lenkijos lietuvių draugijai ir mus šiltai pasitikusiai Onutei – už svetingumą, atvirumą ir pasidalytą bendruomenine patirtimi.
Ypatingas ačiū Nastutei Sidarienei, kuri mus lydėjo po Punsko ir Seinų kraštą. Jos pasakojimai leido ne tik pažinti šio krašto istoriją, bet ir geriau suprasti, kiek pastangų reikia lietuvių kalbai, kultūrai ir tradicijoms išsaugoti.
Dėkojame Rasai Aršauskei už puikų kelionės koordinavimą, rūpestį kiekvienu dalyviu ir sklandžią kelionę nuo išvykimo iki sugrįžimo namo.
Ačiū buvusiam Kurklių seniūnui Algimantui Jurkui, kuris visos kelionės metu mus vaišino kūčiukais, obuoliais ir saldainiais, kurdamas jaukią, beveik šeimynišką atmosferą.
Taip pat dėkojame Kaziui Morkūnui, prisidėjusiam prie lauktuvių mūsų bičiuliams Lenkijoje paruošimo. Pagamintas medus, įteiktas pintame krepšyje, tapo gražiu mūsų krašto žmonių nuoširdumo ir bendrystės simboliu.
Ačiū kiekvienam keliavusiam kartu! Tokios kelionės primena, kad bendruomenę kuria žmonės – savo dėmesiu, gerumu, iniciatyva ir noru būti kartu.
Ši kelionė – Staškūniškio kaimo draugijos įgyvendinamo projekto „Mokomės atstovauti: nuo bendruomenės balso iki sprendimų“ dalis. Mokomės iš kitų bendruomenių patirties, kad patys galėtume drąsiau atstovauti savo žmonėms ir prisidėti prie sprendimų, svarbių mūsų kraštui.
Lietuvybė gyva ten, kur yra žmonių, pasiryžusių ją saugoti. O bendruomenė stipri ten, kur žmonės pasiryžę veikti kartu.
Finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreikštas požiūris ar nuomonės yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos arba Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomones. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už jas atsakinga.
Šaltinis: Nyksciai
