Tarptautinį muzikos festivalį „Inizio“ apžvelgiant
Lietinga ir karšta 2026-ųjų vasara Lietuvos klausytojams bei žiūrovams padovanojo daug įsimintinų koncertų, spektaklių bei parodų. Po visą šalį išsibarstę kultūros atstovai vos spėjo nuvažiuoti į vieną ar kitą pasirodymą įvairiuose Lietuvos kampeliuose, taip džiugindami vasarotojus. Ne išimtis buvo ir Anykščiai, kur rugsėjo 1–6 dienomis nuskambėjo jau III tarptautinis muzikos festivalis „Inizio“ („Startas“).
„Šio muzikos festivalio tikslas yra pristatyti įvairiapusišką ir aukštos kultūrinės vertės muzikinę programą, suteikiant profesionaliems jauniems atlikėjams galimybę pasirodyti scenoje, skatinti jų muzikinį augimą ir kultūrinius mainus. Festivalis svarbus ne tik dėl kultūrinės komunikacijos tarptautiniu mastu, kultūrinių vertybių skleidimo bei bendradarbiavimo su kūrėjais skatinimo, bet ir dėl poveikio visuomenei – prisidedant prie jos švietimo bei įtraukimo į muzikinį gyvenimą. Festivalis suteikia galimybę lankytojams susipažinti su įvairiomis muzikos rūšimis, meno išraiškomis ir pasaulio kultūromis“, pasakoja organizatoriai.
Ir išties, lankydamasis dviejuose koncertuose negalėjau nesidžiaugti – scenoje išvydau pradedančiuosius, bet jau nemenką patirtį turinčius solistus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio bei nacionalinėje operoje ir svetur dainuojančius geriausius.
Rugsėjo antrą dieną Anykščių kultūros centre nuskambėjo koncertas „Dialogas su amžiumi“, kuriame pasirodė Austėja Zinkevičiūtė bei Irena Haich, o fortepijonu skambino Marcin Sikorski. Lietuvės ir dviejų lenkų dialogas scenoje suartino ne tik kolegas, bet ir klausytojus, leisdamas geriau susipažinti su kaimynų muzikiniu pasauliu.
Koncerto metu nuskambėjo nemažai intriguojančių ir negirdėtų kūrinių, bet norėčiau išskirti tik keletą. Vakarą pradėjo du šiuolaikinės lenkų kompozitorės Aleksandros Brejza kūriniai. Jos muzika pasirodė niūri ir dramatiška, tačiau kaip koncerto metu pasakojo I. Hiach, abu nuskambėję kūriniai buvo apie moters laukimą ir dramatišką pabaigą. Solistės santūrus, vokaliai stiprus balsas leido gerėtis pačiomis įvairiausiomis spalvomis, gražaus tembro bei plataus diapazono solistė iškart patraukė dėmesį ne tik dėl vokalinių galimybių, bet ir dėl puikaus dialogo su kolega pianistu, atrodė, kad scenoje jie kuria mažą spektaklį. Įspūdį paliko švelnūs bei paslaptingi ir audringai emocionalūs pianisto M. Sikorski prisilietimai prie instrumento. Muzikaliai vedamas pokalbis su soliste leido pajusti profesionalo įsijautimą į atliekamą medžiagą. Iškart po to į sceną žengusi A. Zinkevičiūtė publikai prisipažino, kad ilgai galvojo apie vakaro programą, kokius kūrinius pasirinkti iš didelio lietuvių muzikos lobyno, kurie vestų dialogą su lenkų muzika ir pasakotų apie tautų bendrystę, bet tuo pačiu ir savarankiškumą. Taip solistei gimė mintis apie lietuvių bruožus, tokius kaip melancholija, ilgesys ar romantika, tad ji savo programą pradėjo nuo Juliaus Juzeliūno dainų „Gegužis“, „Naktis“, „Man liūdna buvo“ ir „Tiek gėlių“. Jau nacionaliniame operos ir baleto teatre solistė po spektaklių tiesiog stebina savo profesionalumu ir augimo greičiu. Itin didelio balso savininkė jautriai perteikė J. Juzeliūno muziką, o jos balsas tiesiog skrodė ne itin didėlę salę, tad po visų keturių kūrinių publika negailėjo aplodismentų. A. Zinkevičiūtė yra tikras Lietuvos operos švyturys, apie kurį mes kalbėsime daug ir dažnai ateinančius metus. Koncertą, kaip ir dera, užbaigė duetas, kuriam solistės pasirinko abi tautas jungiančio kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos ištrauką iš operos „Baisusis dvaras“.
Festivalis buvo uždarytas rugsėjo 6-ąją iškilmingu gala koncertu „Nauja pradžia“, kuriame pirmąkart festivalio istorijoje pasirodė Kauno miesto simfoninis orkestras (vad. A. Treikauskas, vyr. dirigentas Constantine Orbelian (JAV)), diriguojamas maestro Martyno Staškaus, o greta jo publika gerėjosi Monikos Pleškytės, Wiktorios Wizner ir Stepono Zonio balsais. M. Staškaus surinkta programa buvo tikra šventė visiems susirinkusiems, nes buvo galima išgirsti pačius įvairiausius kūrinius, kurie iškart pakerėjo publiką ir apdovanojo atlikėjus griausmingomis ovacijomis. Koncertą pradėjo puikiai pažįstama, bet ne kasdien atliekama Giuseppe Verdi operos „Nabukas“ uvertiūra, po kurios į sceną viena po kitos žengė M. Pleškytė, padovanojusi Džildos ariją iš operos „Rigoletas“ bei W. Wizner, atlikusi įstabiąją Eboli ariją iš operos „Don Karlas“. Publikos ovacijas greitai išsklaidė S. Zonys, atlikęs dramatišką Ruggero Leoncavallo operos „Pajacai“ ištrauką. Tačiau scenoje, kaip ir gyvenime, po tamsių akimirkų ateina džiugios. Tą nuotaiką padėjo sukurti linksma ir nuotaikinga Jacques Offenbach operetė „Orfėjas pragare“, kurios uvertiūrą meistriškai atliko orkestras. Ir čia labiausiai dėkoti reikia maestro M. Staškui, kuris turėdamas ilgametę teatrinę patirtį iškart užbūrė publiką liepdamas jai ploti žymiojo kankano metu, kurį publika iškart atpažino iš muzikinės temos ir mielai įsitraukė į žaidimą. Vakarui įkaitus iki raudonumo ir koncertui persiritus į antrąją dalį scenoje išvydome M. Pleškytę, kuri atliko Manon gavotą iš to paties pavadinimo Jules Massenet operos, o prie jos prisijungusi W. Wizner padovanojo publikai gėlių duetą iš Léo Delibes operos „Lakme“. Koncertą tęsė Gioachino Rossini, Wolfgango Amadeus‘o Mozarto ir Imre Kálmán bei Franz Lehár arijos iš operų „Sevilijos kirpėjas“ bei „Don Žuanas“ ir operečių „Čardašo karalienė“ bei „Linksmoji našlė“, o klausytojus iš salės išlydėjo ir vakarą užbaigė Agustín Lara „Granada“ bei Luigi Denza „Funiculì, Funiculà“. S. Zonys bei M. Pleškytė nemažai metų kuria vaidmenis ne tik didžiuosiuose Lietuvos teatruose, bet ir svetur. Abu itin muzikalūs bei puikiai emocijas perteikiantys solistai stengėsi publikai perteikti istorijas, o ne tiesiog dainuoti, ką yra tekę matyti kitų atlikėjų koncertuose praeityje. Puikiais tembrais ir dinamikos valdymu pasižymėję solistai nepaliko abejingų, kaip, beje, ir W. Wizner, kurios praeityje neteko girdėti. Sodraus balso savininkė, atrodo, pati įsijautė į herojų jausmus ir pasakojo jų išgyvenimus pirmuoju asmeniu. Dar vienas šio koncerto atradimas – operos solistė Jomantė Šležaitė, kuri šįkart nedainavo, o vedė koncertą. Atrodytų, paprastas darbas, tačiau jame slypi didelė meistrystė valdyti publikos dėmesį ir pasakoti kompozitorių gyvenimo ar kūrinių gimimo istorijas. Čia svarbu neversti klausytojo pasijausti tarsi mokykloje. J. Šležaitė puikiai papasakojo įdomias ir intriguojančias istorijas, o jos artistiškumas tik dar labiau kaustė dėmesį. Dėkinga publika ilgai stovėjo plodama ir dėkodama solistams, orkestrui, dirigentui bei organizatoriams už trečią puikią vasarą Anykščiuose.
Kristupas Antanaitis
Šaltinis: Nyksciai
