Jis pats sako, kad tuo metu, kai pasirodo nauja knyga, kelios knygos dar sukasi galvoje, o viena laukia savo eilės leidykloje. Vieną mylimiausių Lietuvos vaikų rašytojų – Tomą Dirgėlą galima pavadinti bene produktyviausiu jaunosios kartos autoriumi. Ne vienos premijos laureatas su vaikais kalba apie viską. Naujoje savo knygoje – ir apie tai, kaip išgyventi netektį.
„Akių obuolių pyragas“ – nauja, lygiai tiek pat baisi, kiek ir juokinga T. Dirgėlos knyga, skirta 8–12 metų vaikams. Netekęs močiutės ir jos kepamo skaniausio pasaulyje obuolių pyrago, Jokūbas supranta, kad šito taip lengvai nepaliks. Jam kyla mintis pasitelkti 3D spausdintuvą, juk šis gali išspausdinti viską, vadinasi, ir dingusią močiutę. Tačiau pagrindinio knygos veikėjo Jokūbo planas vieną audringą naktį apvirsta aukštyn kojomis, o skaniausias močiutės pyragas gali virsti… akių obuolių pyragu!
„Gerai, kai apie rimtas temas kalbama knygose, pilnose nuotykių. Dar geriau, kai per smagias knygas vaikai mokosi suprasti ir priimti jiems kylančius sunkumus ir baimes“, – sako psichologė, socialinių mokslų daktarė Monika Skėrytė-Kazlauskienė.
Knygą „Akių obuolių pyragas“ iliustravo grafikė Eglė Gelažiūtė. Vaizdų kalba ji papasakojo ne tik Tomo sugalvotą istoriją, bet ir atskleidė skaudžią vaiko patirtį ir jo jausmus. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.
Su T. Dirgėla kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Tomai, kada pats pirmą kartą susidūrei su mirtimi? Kokie buvo tavo išgyvenimai?
Atsėlinančią mirtį iš arti pamačiau būdamas šeštokas. Su keliais klasės draugais vakare ėjome į mokyklos diskoteką kitame Palangos gale. Didžiulėje sankryžoje viena klasės draugė sumanė perbėgti gatvę. Degė raudona. Staiga pamačiau, kad kažkas skrenda, bet tik po minutėlės, pastebėjęs besivoliojantį batą, supratau, kas čia ką tik nutiko. O kiek tolėliau gulėjo ir ji…
Kol klasės draugė dar buvo reanimacijoje, sunkiai užmigdavau, per pamokas nei iš šio, nei iš to imdavau verkti. Jaučiausi ir kaltas, nes būtent aš pasiūliau eiti į diskoteką. Vėliau, kai ji mirė ir mes ją palaidojome, labiau pykau ne ant savęs, o ant klasės draugų, kurie beveik visi per gedulingus pietus juokavo ir šypsojosi. Nors šiandien man atrodo kitaip, – juokeliais vaikai nesąmoningai bandė užspausti tikruosius jausmus, kad tik savo išgyvenimų nerodytų prie visų. Gal ir aš būčiau panašiai elgęsis, jei viskas tada nebūtų nutikę tiesiai prieš mano akis.
Šiandien tarsi įprasta vaikus saugoti nuo mirties, net patys suaugusieji, rodos, mėgina jos išvengti – tik nedaugelis žmonių išdrįsta atsisveikinti su išeinančiaisiais. Galima manyti, kad netekties tema šiandien aktuali. Ar specialiai norėjai ją paliesti?
Pirmajame knygos variante mirtis turėjo būti tik tarp kitko, tik dar vienas tradicinis siaubo istorijų variantas, kai numirėlis atgyja. Vėliau kilo idėja nepalikti knygoje siaubo tik dėl siaubo, o mėginti per jį perduoti svarbesnę žinią. Kai uždaviau sau klausimą, kodėl berniukas sumanė atgaivinti močiutę, atsakymas buvo vienas – nes jam buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad jos neteko visam laikui. O kas nutinka, kai negalime paleisti mirusio artimojo? Tikrai darosi sunku gyventi. Šioje istorijoje sunkumas, negalėjimas susitaikyti su mirtimi įgauna fizinį močiutės-monstro pavidalą.
Išgyvename kasdienybę, kurioje, rodos, siaubų ir taip netrūksta. Kodėl rinkaisi siaubo ir nuotykių žanrą? Ką jie duoda knygai?
Reikėtų pradėti nuo maestro Stepheno Kingo, kurio knygą „On Writing: A Memoir of the Craft“ laikau ant darbo stalo, tiesiai po nosimi ir dažnai atsiverčiu ar paklausau audioversijos. Rodos, mūsų požiūriai į rašytojo darbą labai sutampa, nes nei jis, nei aš nelaukiame mūzų. Kai pradėjau skaityti Kingo grožines knygas, žiūrėti filmus, staiga man kilo mintis – o kodėl neparašius siaubo knygos vaikams? Pasirodė gana keista, kad lietuviai vaikų autoriai tokios literatūros rašo labai mažai. Dar labiau šio žanro mane paskatino imtis pasikalbėjimai susitikimuose su skaitytojais ir žibančios jų akys. „Akių obuolių pyragas“ yra antrasis bandymas rašyti siaubo knygas.
Beveik visose mano knygose, kurių yra gerokai daugiau nei dvidešimt, yra labai daug humoro. Ir man atrodo, kad tai – vienas iš magnetų, traukiančių vaikus prie mano istorijų. Lygiai taip pat kaip kiekvienam patinka juoktis, neabejoju, kiekvienas mėgsta ir bijoti. Ypač tada, kai gali jausti baimę, bet kartu puikiai žinai, jog realybėje tau niekas negresia. O jei dar siaubą pavyksta sujungti su humoru, išeina visai geras dalykėlis!
Beje, siaubo tema įlindo ir į mano pomėgį kurti muziką – kitais metais planuoju išleisti siaubo muzikos albumą, sukurtą namuose vis besidauginančiais (lai nepyksta žmona) „sempleriais“ bei garsų įrašymo daikčiukais. Greitu metu atkeliaus ir toks, kuris padeda įrašyti žmogaus ausiai įprastai negirdimus elektromagnetinio lauko garsus. Gal išdrįsiu juo nešinas apsilankyti ir kapinėse…
Gera mintis – tą, kuris išėjo, atspausdinti 3D spausdintuvu. Prieš dvidešimt metų tokia mintis būtų atrodžiusi kaip visiškas absurdas, tačiau dabar… Iš kur tavo knygoje radosi spausdintuvo idėja?
Nors ir pats kasdienybėje plačiai naudoju naujausias ar išmaniąsias technologijas – klausau muzikos per belaidžius įrenginius, atsiskaitydamas parduotuvėje naudoju išmanųjį laikrodį, balsu nurodau savo telefonui, kokį veiksmą atlikti, labai norėčiau, kad po dvidešimties ar daugiau metų technologijos tik palengvintų žmogaus kasdienybę. Kad nebūtų rizikos, jog žmogus pradės tarnauti technologijoms, o ne atvirkščiai. Turbūt ir spausdintuvas knygoje atsirado todėl, kad norėjau mirusio žmogaus prisikėlimą parodyti šiuolaikiškiau, realiau, o ne siaubo žanre įprastu, tradiciniu būdu, kai prisikėlimas įvyksta tiesiai iš kapo ar kai gauni žaibo iškrovą.
Kaip tavo galvoje gimsta ir formas įgauna knygų herojai? Ar tos formos primena kasdienybės formas – gamtos, žmonių, jausmų?
Mano galvoje herojų yra prisikaupę tiek, kad jie, atsispausdinę numerėlius, stovi eilėje ir laukia, kada kieno eilė bus tapti mano naujos knygos veikėju (juokiasi). O atsiranda jie iš mano vaikystės, taigi daugelis jų yra tas pats Tomas, tik galbūt skirtingais vaikystės tarpsniais. Jie ateina ir iš perskaitytų knygų, kurios man paliko didelį įspūdį, ir iš mano skaitytojų. Būna, kad priėję po susitikimo pasiūlo vieną ar kitą veikėją būsimai knygai arba su savo idėjomis ir pasiūlymais parašo žinutę per socialinius tinklus.
Ar lengvai atsisveikini su savo sugalvotais personažais? O gal, rašydamas knygą, iškart planuoji jos tęsinį?
Kadangi rašymas man – darbas, kai baigiu knygą, su personažais padėkojame vieni kitiems už bendradarbiavimą ir atsisveikiname. Be didesnių emocijų ar ilgesnių ceremonijų.
Paskui viskas priklauso nuo skaitytojų – tik jie, prašydami parašyti tęsinį ar vis paminėdami, kad būtent tas ar anas personažas jiems yra mylimiausias iš visų mano sukurtų, turi galią vėl suvesti su mano knygų veikėjais.
Kokią žinią savo naujausioje knygoje siunti skaitytojams? Kaip tau atrodo, ar 8–12 metų vaikai ją pagaus, supras, išgyvens? Kaip išvis atrandi temas, jaudinančias vaikus ir paauglius?
Rašydamas „Akių obuolių pyragą“ norėjau padėti vaikams suprasti: kad ir kaip būtum prisirišęs prie kito žmogaus, ateis metas ir nebus kur dingti – reikės su juo atsisveikinti. Kad ir kaip sunku tai būtų.
Kita žinia ateina iš visų mano knygų – imkit, skaitykit ir turėkit smagiausią pasaulyje pramogą! Suprantu, kad beveik visos mano knygos yra ne paties sunkiausio turinio, bet taip pat suprantu, kad yra vaikų, kurie perskaitę dešimt tikrai vertingų sunkiasvorių knygų nori trumputės pertraukos. Taip pat tokių, kuriems skaitymas atrodė žiauriai nuobodus dalykas iki tos dienos, kai atrado mano knygas ir skaitymo malonumą, kuris juos augina ir kaip žmones, ir kaip skaitytojus.
Kaip bėgant metams kinta tavo, rašytojo, patirtis? Ar vis dar randasi naujų temų, apie kurias norėtum kalbėti?
Rudens pabaigoje bus penkeri metai, kai atsisakęs nuolatinio darbo nėriau į avantiūrą gyventi vien iš rašytojo duonos. Šiandien dėl to nesigailiu nei aš, nei mano šeima, o labiausiai turbūt džiaugiasi skaitytojai.
Stengiuosi išlaikyti pagrindinius savo kūrybos bruožus – humorą ir veiksmą, kurie traukia skaitytojus. Juoktis mėgsta kiekvienas vaikas, o šiuolaikinis jų gyvenimas bėga labai greitai, tik su trumputėmis pauzėmis tarp pamokų, būrelių, draugų, šeimos ir kitų vaikiškai rimtų reikalų. Veiksmą ir humorą natūraliai papildo draugystės, meilės, šeimos ar kitos temos.
Tavo knygos iliustracijos – dvispalvės. Ar tai buvo iliustruotojos E. Gelažiūtės sprendimas?
Tai jau ne pirma mano tekstinė knyga su dvispalvėmis iliustracijomis. Žiauriai smagu, kai spalvotų puslapių galima rasti ne tik paveikslėlių knygų žanre. Idėja kilo labai natūraliai, kai su leidykla pamatėme „Akių obuolių pyrago“ iliustruotojos pirmuosius bandymus nupiešti šią istoriją. Atrodo liuksiškai!
Šaltinis: Nyksciai
