Apie pavasarinį Tėvynės pažinimo maršą „Starkaus žiedas“ puslapyje „Svėdasai – Vaižganto kraštas“ pasakoja muziejininkas Raimondas Guobis.
Šeštadienį atlikome pavasarinį Tėvynės pažinimo maršą „Starkaus žiedas“. Pergalėję pranašautą lietų – vos mums pajudėjus nuo paminklo Važgantui Svėdasuose nukrito paskutiniai lašai ir mus apgaubė džiugūs pragiedruliai. Stabtelėjome prie grafų Marikonių koplytėlės didžiųjų kelių kryžkelėje, aplankėme Žalgirio ir kitų partizanų kapus Šilelyje, senuoju vieškeliu leidomės į Jaros slėnį, Čiukuose suradome potvynio srovės sunaikintą lieptą, todėl numatytas maršruto žiedas keitėsi į žavų trikampį.
Ėjome per Jaros pakrančių pievas, įveikėme kelis mažyčius upelius, žengėme į pirmapradžius miškus, žaliomis samanomis stūksančius kalnelius, paslaptingais asiūklių atolais žaliuojančius slėnius, suradome mistiškų akmenų, apžiūrėjome Pirmojo pasaulinio karo fronto apkasus, ir pulkas šunų mūsų nepalietė, kol žengdami serpantinais vingiuojančiu keliuku vėl atsiradome prie upės – šalia sugriuvusio tilto krioklio. Kilome į statų kalną, užsukome pas Bronę Žemaitienę iš giliausio apylinkėse, daugiau nei dvidešimt žiedų, šulinio atsigerti vandens. Geraširdė moteris dar pavaišino saldžiu, truputį dar šiltu, neseniai pamelžtu karvės pienu. Tas sodžiaus gerumas. Labai dėkojame.
Perėjome istorinį Vikonių gatvinį kaimą, vėl leidomės į upės slėnį, tilteliu perėjome Vasintos upelį, naująją Vikonių gyvenvietę, kurioje net du dviaukščiai daugiabučiai mūrinukai, siaurojo geležinkeliuko – juo iš karjerų gabendavo molį į plytų gamyklą. Kaip mistiškai spindi į vieškeliuką įspausti pabėgiai:), ir pagaliau per tvirtą tiltą patekome į dešinįjį upės krantą. Dar nuėjome iki Šv. Jono Krikštytojo kryžkelės ir po trumpo pasitarimo nusprendėme žygiuoti jau atgal į Svėdasus.Dar pasigėrėjome Vasintos upelio tvenkiniu, apžvelgėme didžiulį lauką, kuriame kadaise stūksojo erdvūs plytų gamyklos korpusai. Visus tuos statinius nugriovė, o jų plytas sumalė į skaldą, teliko begriūnantis stilingas kultūros namų mūras. Vis dar tikimasi jį parduoti.
Toliau judėjome paplente, dar užsukome į Vikonių kapinaites, aplankėme partizanų ryšininkės Zofijos Baronaitės ir partizano Broniaus Bražiūno – Vaidilos kapą. Pargrįžę į Svėdasus suradome atvertą bažnyčią, tad džiugiai papasakojau šios kelių šimtmečių amžiaus šventovės istoriją, parodžiau didžiausias įdomybes.
Tikras stebuklas – nuėjom lygiai tiek kiek buvau numatęs – septyniolika kilometrų. Antras netikėtumas – atsisveikinant vėl ėmė lyti lietus. Smagu, kad vis daugiau tolimesnių kraštų gyventojų domisi ir suranda Svėdasų įdomybes, juk žygyje kartu su svėdasiškiais dalyvavo žygeiviai iš Anykščių, Utenos, Vyžuonų, utenietiškų Leliūnų. Didžiai džiaugiuosi tuo ir dėkoju naujiems žygių bičiuliams.
Raimondas Guobis
Nuotraukos autoriaus
Šaltinis: Nyksciai
