Pastarosiomis savaitėmis itin daug aistrų viešojoje erdvėje kelia naujieji Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pasiūlymai dėl Lietuvos pensijų sistemos pakeitimų. Aistros teisės srityje ne tik kad nėra būtinos, bet ir nepageidaujamos. Tad pabandykime paanalizuoti naujuosius siūlymus be emocijų, remdamiesi Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimu.
2024 m. kovo 7 d. nutarimo dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 8 dalies, 5 straipsnio, 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai antrasis punktas skelbia:
„Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija; TAR, 2018-07-05, Nr. 11459) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Viskas aišku, paprasta ir logiška – pensijų fondų dalyvis privalo turėti galimybę nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime, esant svarbioms priežastims. Tai yra teisėtas lūkestis ir žmogaus teisė, dėl kurių niekas nesiginčija. Nesutarimai ir neaiškumai prasideda, analizuojant sąvoką „svarbios priežastys“ ir bandant sukonkretinti atvejus, kokie atvejai bus laikomi svarbiomis priežastimis.
SADM siūlymuose įvardytos trys pagrindinės priežastys, susijusios su žmogaus sveikata, dėl kurių žmogus galėtų nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime ir atsiimti visas iki to momento sukauptas lėšas: netekus 70-100 proc. darbingumo, nustačius į Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytą ligų sąrašą įtraukta sunkią ligą bei nustačius paliatyvios pagalbos poreikį. Tarp jų bendra tai, kad iš esmės pasikeičia žmogaus sveikatos būklė. Tikėtina, kad dėl to stipriai išaugs jo išlaidos sveikatos priežiūrai, be to, žmogus į savo pensijos kaupimą nebegalės daryti papildomų įnašų.
Tačiau siūlymų yra ir daugiau: pavyzdžiui, beveik dvejus metus – nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. – bet kuris asmuo, kurio netenkina atnaujintos kaupimo sąlygos, galės tiesiog pasitraukti iš II pakopos – be jokių papildomų argumentų, nekalbant jau apie „svarbias priežastis“.
To paties jau minėto KT išaiškinimo III dalyje, pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 5 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinime, 28.1. punkte pažymima, kad „jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų leidžiama be jokių apribojimų nutraukti pensijų kaupimą, nesulaukus senatvės pensijos amžiaus arba kito amžiaus, nuo kurio pagal įstatymą įgyjama teisė gauti pensijų išmoką, atsižvelgiant vien tik į dalyvio išreikštą valią nebedalyvauti pensijų kaupime, to nepagrindžiant svarbiomis priežastimis, būtų nukrypta nuo minėto pensijų kaupimo sistemos pertvarkos tikslo – užtikrinti kuo didesniam skaičiui pensijų kaupimo dalyvių didesnes pajamas senatvėje, taip būtų paneigiama įstatymų leidėjo pasirinkto pensijų sistemos modelio pensijas kaupiant specialiuose pensijų fonduose esmė, nebūtų užtikrintas viešasis interesas, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai“.
Tad siūlymas iki 2027 m. rugsėjo 30 d. be svarbių priežasčių, o tiesiog išreiškiant savo valią, pasitraukti iš II pakopos pensijų kaupimo sistemos, iš teisinės pusės būtų vertintinas kaip prieštaraujantis pensijų kaupimo sistemos tikslui ir minėtam KT išaiškinimui, kuriame labai aiškiai įvardinta, kad pasitraukimo iš II pensijų pakopos sistemos priežastys turi būti svarbios.
Manau, kad SADM pasiūlymuose įvardintos trys su sveikata susiję pagrindinės priežastys, dėl kurių žmogus įgytų teisę pasitraukti iš pensijų kaupimo, niekam nekelia abejonių dėl jų svarbumo. Papildomai galima diskutuoti, ar svarbios priežastys turi būti susijusios tik su liga; galbūt verta plėsti ligų ar svarbių priežasčių sąrašą ir pan. Tačiau siūlymai įtvirtinti iki dvejų metų langą, per kurį žmonės tiesiog panorėję gali pakeisti savo sprendimą ir pasitraukti iš II pakopos pensijų sistemos, neatitinka KT sprendimo ir jame suformuluotų gairių įstatymo leidėjui.
Gilinantis į SADM pasiūlymus, iškyla ir daugiau klausimų: pavyzdžiui, kodėl pasitraukimo langas numatytas būtent iki 2027 m. rugsėjo 30 d., o ne kažkada vėliau, tokiu būdu visiems pensijų sistemos dalyviams suteikiant vienodas teises? Kodėl tokios galimybės nebeturės asmenys, pavyzdžiui, po penkerių metų? Arba asmenys, II pakopos pensijų kaupimo sutartį sudarę po 2027 m. rugsėjo 30 d.? KT išaiškinimo esmė – kad „svarbios priežastys“, savyje turinčios nežinomybės elementą – kai nežinai, atsiras jos, ar ne – turi galioti visu kaupiančiojo asmens II pakopos sutarties galiojimo laikotarpiu.
Todėl šiuo metu siūlomas dvejų metų pasitraukimo iš II pakopos pensijų kaupimo sistemos langas neatitinka „svarbios priežasties“ sąlygų ir ignoruoja dabartinį pensijų sistemos tikslą – užtikrinti kuo didesnį dalyvių skaičių, kuo ilgaamžiškesnį kaupimą ir kuo didesnį bendrą jų sukauptą kapitalą, kuris kiekvienam pensijų sistemos dalyviui atneštų didesnes papildomas pajamas senatvėje.
Visai šalia mūsų – Estijoje – turime jau įvykusį pavyzdį, kuomet labai panašūs sprendimai –galimybės pasitraukti iš pensijų kaupimo sistemos be svarbių priežasčių suteikimas, kuria iki šiol jau pasinaudojo beveik 40 proc. kaupusiųjų – neigiamai paveikė šios šalies pensijų sistemą. Estijos politinių sprendimų priėmėjai bei ekspertai jau pripažino, kad tai buvo klaida, todėl manau, kad reikėtų įsiklausyti į jų įžvalgas ir stengtis pasimokyti iš svetimų klaidų.
O jeigu norime keisti Lietuvos pensijų sistemos II pakopos veikimo principus, ją pertvarkydami, tuomet, manau, reikėtų atvirai apie tai kalbėti, tuo pat metu pasiūlant visą paketą ekonomiškai pagrįstų priemonių, kurios ugdytų šalies gyventojų taupymo įpročius bei skatintų žmones papildomai kaupti savo pensijai ir pasirūpinti savo senatve.
Dalia Augaitė, advokatų kontoros „TGS Baltic“ partnerė
Šaltinis: Nyksciai
