Gegužės 15-oji – Šeimos diena. Jungtinių Tautų organizacijos sprendimu ji minima nuo 1994 metų. JTO iniciatyvai pritaria ir Tarptautinė Kolpingo draugija.
Pasak Lietuvos Kolpingo draugijos nacionalinės sekretorės Linos Kalibataitės, žmonėms visame pasaulyje reikia šeimos – nepaisant to, kokią vietą šeima užima visuomenėje. Daugumai žmonių šeima – saugumo ir laimės vieta, kur visi išmoksta solidariai gyventi. Nepaisant greitų socialinių pokyčių, šeima – kiekvienos visuomenės stabilumo centras. Kiekvienoje kultūroje šeima yra žinoma kaip patikimiausia solidarumo forma, garantuojanti visuomenės išlikimą.
Asmenys, kaip socialiniai individai, priklauso vienas nuo kito. Tai ypač aktualu tuo metu, kai vaikai auga ir šeima jiems suteikia saugią aplinką.
Šeima – tai meilė
Apie šeimą. Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Nes viskas taip sujaukta ir supainiota šioje gyvenimo srityje…
Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Ir tęsti kažkokias geras tradicijas, kurias prisimename iš vaikystės, perimti jas?
Aš netikiu, kai man sako, kad dauguma šeimų yra nelaimingos, atsitiktinės, nepilnos, kuriose du žmonės tiesiog gyvena kartu dėl turto ir apgaudinėja vienas kitą.
Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu. Kai yra gerai, ką dar apie tai galima pasakyti?
Ir dauguma su pašaipa klausia – atseit, kam man šeima, aš ir taip viską turiu: butą, darbą, pinigų, draugų, turiu net šunį-medalistą, ir gyvenimas mano kunkuliuoja, tiesiog virte-verda, ir kondicionierius miegamajame yra, ir testamentas surašytas: žodžiu, viskas sustyguota ir numatyta.
O meilė? O kaip gi meilė? Nes šeima – tai meilė. Šeima – tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Kur tave visada palaiko.
Šeima – tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.
Šeima – tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Čia taip daug meilės.
Šeima – tai kuomet visas pasaulis gali būti prieš tave, o tavo šeima – už tave ir su tavimi.
Šeima – kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose – gaminamo maisto kvapas. Kai gamini su meile, o ne todėl, kad reikia valgyti.
Šeima – tai kuomet jūs net per atstumą jaučiate vienas kitą.
Štai kas yra šeima. O ne vien vandens stiklinė senatvėje.
Bet dabar mūsų gyvenime labai daug “aš“. O juk šeima – tai “mes“. Mes – tai vieningas organizmas.
Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes – myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji – dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei. Net jei dėl kažko kartais nesutariate, jūs visada susitaikote, nes šeima – tai tavo artimiausi žmonės.
Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. Arba sureikšmintas “ego“.
O šeima – tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas – ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti “laimingą“ – be įdaro. Ir kam jis atiteks – tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams. Tokią tradiciją mano tėvai sugalvojo.
O mūsų šeimoje – jau ne tik tėvų perduotos, bet ir naujos šeimos tradicijos: mes einame į žygius, ieškome įdomių maršrutų, atrandame naujas vietoves.
Ir dar mes puošiame naujametinę eglutę lapkričio mėnesį… Visi drauge.
Pagal Sonios Orešnikovos esė
Šaltinis: Nyksciai
