Mažiau plastiko ir perteklinių dėžių, daugiau perdirbtų žaliavų ir pakartotinai naudojamų pakuočių – Europa pradeda vieną didžiausių pakuočių sistemos pokyčių. Tačiau verslas įspėja: jei kiekviena ES valstybė išlaikys skirtingas taisykles, reforma gali virsti papildoma administracine ir finansine našta. Apie tai Žinių radijo laidoje „Sumanaus verslo sprendimai“ diskutavę Europos Parlamento narys Virginijus Sinkevičius ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius sutaria – sistema veiks tik tuomet, jei perdirbti apsimokės, o vienodi reikalavimai bus taikomi ir iš trečiųjų šalių importuojamoms pakuotėms.
„Tikslas – užtikrinti, kad pakuočių pirmiausia būtų naudojama kuo mažiau, tik tiek, kiek jų iš tiesų reikia, o vėliau jos būtų maksimaliai surenkamos ir perdirbamos. Europos Sąjunga susiduria su dideliu išteklių poreikiu, todėl idealus scenarijus – kuo daugiau pakuočių surinkti, efektyviai perdirbti ir jų medžiagas panaudoti dar kartą“, – sako V. Sinkevičius.
Naujasis pakuočių reglamentavimas keičia visą pakuotės gyvavimo ciklą – nuo jai pagaminti sunaudojamų medžiagų iki surinkimo ir perdirbimo. Kryptis aiški: pakuočių turi būti mažiau, jos turi būti lengviau perdirbamos, o panaudotos žaliavos – grąžinamos į gamybą.
Viena Europa, bet 27 skirtingos sistemos?
Didžiausią grėsmę reformos sėkmei V. Sinkevičius mato ne aplinkosaugos tiksluose, o biurokratijoje. Vietoj kuo vienodesnės sistemos visoje ES įmonėms gali tekti registruotis, teikti informaciją ir prisitaikyti prie skirtingų nacionalinių reikalavimų.
„Turime labai neblogus tikslus, kuriuos suryja biurokratija. Vieną metinę ataskaitą pateikti verslui jau yra iššūkis, bet teikti jas atskirai kiekvienai valstybei pagal skirtingas formas ir dar tai daryti kas ketvirtį – neproporcinga našta“, – teigia V. Sinkevičius.
Jo teigimu, bendras europinis reguliavimas galėtų, priešingai, palengvinti verslo veiklą: reikalavimus atitinkančią pakuotę įmonė galėtų naudoti visoje ES, užuot kiekvienoje rinkoje iš naujo prisitaikiusi prie vietos taisyklių.
Verslas ruošiasi, bet praktinių klausimų netrūksta
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius sako, kad įmonės pokyčiams jau ruošiasi, tačiau išlieka klausimų, kaip naujieji reikalavimai veiks praktiškai.
„Pats tikslas yra nekvestionuojamas – mums reikia kuo daugiau perdirbti ir taupyti žaliavas. Tačiau trūksta laiku pateiktų praktinių gairių ir paaiškinimų. Taip pat kyla klausimų dėl laboratorijų, kurios galėtų įvertinti pakuotę, jos sudėtį ir priskirti ją vienai ar kitai kategorijai“, – sako V. Janulevičius.
Asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė pabrėžia, kad verslui svarbu ne tik nustatyti reikalavimus, bet ir sudaryti sąlygas juos praktiškai įgyvendinti.
„Pokytis prasideda ne tada, kai atsiranda naujas reikalavimas, o tada, kai verslas gali jį praktiškai įgyvendinti. Gamintojams ir importuotojams svarbu suprasti, kaip nuosekliai pereiti prie pokyčių – nuo pakuotės pasirinkimo iki tinkamo jos atliekų sutvarkymo. Kuo reikalavimų sistema aiškesnė ir konkretesnė, kuo tiksliau apie pokyčius komunikuoja atsakingos institucijos, tuo sklandžiau ir greičiau verslas gali prie jų prisitaikyti. Dideliems pokyčiams taip pat svarbu numatyti realistiškus pereinamuosius laikotarpius – dokumentacijai ir akreditacijai atnaujinti, o kai kuriais atvejais ir gamybos ar logistikos procesams pertvarkyti“, – sako K. Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Perdirbimas turi apsimokėti
Dar vienas svarbus klausimas – ekonomika. Vien reikalavimo naudoti perdirbtas žaliavas neužtenka, jei naują medžiagą verslui įsigyti pigiau nei perdirbtą.
V. Janulevičiaus teigimu, tinkamai veikianti sistema gali būti naudinga ir pačiam verslui: daugiau žaliavų būtų surenkama vietoje, mažėtų poreikis jas importuoti, o tas pačias medžiagas būtų galima panaudoti kelis kartus.
„Teisingai sudėlioti prioritetai gali atnešti finansinę naudą, nes daugiau medžiagų liktų čia ir jų nereikėtų įsivežti iš kitur. Tačiau perdirbta žaliava turi būti ekonomiškai patraukli. Jeigu naują plastiką atsivežti pigiau nei naudoti perdirbtą, kyla klausimas, kaip tokia sistema veiks“, – sako V. Janulevičius.
V. Sinkevičius taip pat pabrėžia, kad pokytis bus spartesnis, jei taps ekonomiškai naudingas pačiam verslui.
„Verslas nėra hobis – jo tikslas yra uždirbti. Jeigu verslas matys, kad jam apsimoka mažinti naudojamos pakuotės kiekį, ją surinkti ir kokybiškas medžiagas panaudoti dar kartą, pasirinkimai bus daug paprastesni. Ištekliai nėra begaliniai, todėl, jeigu perdirbimas apsimokės, matysime didelį pokytį“, – sako V. Sinkevičius.
Vienodi reikalavimai – ir importuojamoms pakuotėms
Pašnekovai atkreipia dėmesį ir į konkurenciją su trečiosiomis šalimis. Jei Europos įmonės investuos į pakuočių perdirbamumą, sertifikavimą ir kontrolę, tokie patys reikalavimai, jų teigimu, turi būti užtikrinami ir importuojamai produkcijai.
„Kritiškai svarbu užtikrinti, kad iš trečiųjų šalių atkeliaujanti pakuotė atitiktų tuos pačius reikalavimus. Tam reikia veikiančios muitinės ir laboratorijų. Kitu atveju turėsime reguliavimą, kurio vienur laikomasi, kitur – ne, o realių tikslų jis nepasieks“, – pabrėžia V. Sinkevičius.
V. Janulevičius priduria, kad pokyčio pradžioje svarbios gali būti ir finansinės paskatos. Jo teigimu, jos padėtų verslui ir gyventojams keisti elgesį, kol naujos praktikos ilgainiui taptų įprastos.
Pakuočių sistemos pokytis, anot pašnekovų, priklausys ne vien nuo ambicingų aplinkosaugos tikslų, bet ir nuo to, kaip jie bus įgyvendinti praktiškai. Aiškios ir kuo vienodesnės taisyklės visoje Europos Sąjungoje, pakankami pereinamieji laikotarpiai, vienodos konkurencinės sąlygos Europos ir trečiųjų šalių gamintojams bei ekonomiškai patrauklus perdirbimas lems, ar naujasis reguliavimas taps realiu pokyčiu, o ne papildoma administracine našta.
Jei šias sąlygas pavyks užtikrinti, mažesnis pakuočių kiekis, efektyvesnis jų surinkimas ir didesnis perdirbtų žaliavų naudojimas gali duoti ne tik aplinkosauginę, bet ir ekonominę naudą. Verslui tai reikštų galimybę mažinti naujų žaliavų poreikį ir sąnaudas, o Europai – efektyviau panaudoti jau turimus išteklius ir mažinti priklausomybę nuo jų importo.
Šaltinis: Nyksciai
