Man teko girdėti kelias posakio „Nėra to blogo, kas neišeitų…“ pabaigas: optimistinę ir pesimistinę. Kaip ši frazė atsirado jūsų kūryboje ir ką ji reiškia?
Aš šią frazę kažkur perskaičiau ir ji tarsi prilipo. Kelias savaites nuolat sukosi galvoje ir vis nepaleido. Pagalvojau: „Jeigu ji manęs nepaleidžia, tai aš galiu ją paleisti.“
Taip gimė idėja ir noras sukurti paveikslų ciklą būtent šia tema. Ciklas gimė taip pat lengvai, kaip lengvai atėjo idėja. Ši paroda – lengva, šiek tiek ironiška.
Frazė „Nėra to blogo, kas neišeitų…“ yra kiekviename paveiksle tarsi kodas. Tik vienuose kūriniuose ji atvirai matoma, kituose – užmaskuota. Tai žinutė, skirta šiai dienai, šiam laikui, kad suteiktų jiems šiek tiek ironijos, lengvumo.
Parodos kūrinius galima „vartoti“ nepasitarus su dizaineriais. Tai nėra tas aukštasis menas, kurį interjerams dažniausiai parenka dizaineriai. Pavyzdžiui, šis paveikslas panašus į seną mokyklinę lentą. Pabraižyta, kažkas užrašyta ant jos.
Visi parodos kūriniai – parduodami. Paveikslų kaina tik 90 eurų, o mažiukų, 20×30 cm dydžio – 20 eurų. Tokių paveikslų kainų nėra. Paveikslai yra nedidelio formato, tinkami mažesnėms erdvėms, butams, prieškambariams. Kiti mano paveikslai kainuoja nuo 100 eurų.
Kodėl paroda kavinėje, o ne parodų salėje?
Manau, kad ši erdvė dar geresnė, nes joje praeina didesnis srautas žmonių. Sienos baltos, atmosfera jauki.
Su kavinės savininkais susipažinau per pirmąjį karantiną. Tuo metu jie turėjo kavinę „Akropolyje“, tačiau paskelbus karantiną buvo priversti užsidaryti. Tad kepė kruasanus ir vežiojo žmonėms į namus. Taip ir susipažinome.
Kai jie persikėlė į „Manto namus“ ir atrado puikias baltas sienas, prašyte prašančias paveikslų, paskambino man. Tad jau ne pirmą savo ekspoziciją šioje erdvėje pristatau.
Papasakokite, kaip tapyba atėjo į jūsų gyvenimą.
Anksčiau užsiėmiau karnavalinių kostiumų nuoma. Tai irgi meniška sritis. Menas visada buvo mano gyvenime, tik vis šonu pro jį eidavau.
Tapyba mano gyvenime atsirado beveik prieš 10 metų. Tiesiog sutikau tinkamą žmogų tinkamoje vietoje.
Mūsų šeimoje kas antras žmogus – menininkas. Be manęs, dar antras sūnus ir ketvirtoji dukra taip pat pasuko į dailę.
Turite keturis vaikus?
Todėl taip vėlai pradėjau tapyti, nes šiai veiklai reikia laiko ir atsidavimo, o augindama keturis vaikus ilgai negalėjau sau to leisti.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybos procesą?
Kai tik pradėjau tapyti, atrodydavo, tarsi žemė iš po kojų slysta. Ir dabar taip pat – apima lengva transo, meditacinė būsena, išeinu visiškai.
Rankos daro kažką, ko galva nelabai kontroliuoja.
Tampu kanalu ir niekada nežinau, kada ir kuo viskas baigsis. Mintis, spalvos, architektūra ir forma yra, bet procesas nuveda į tokį rezultatą, kuris dažnai būna net geresnis negu tikėjausi. Niekada netapau, jeigu esu blogos nuotaikos ar po kokio konflikto. Tada einu tvarkytis: plaunu teptukus, sienas.
Esu įsitikinusi, kad tapyti paveikslai yra gyvi. Todėl renkantis paveikslą namams reikėtų jį pamatyti gyvai ir pajusti, ar šildo, ar kviečia, ar neerzina. Todėl negalima paveikslų dovanoti nepasitarus su žmogumi, kuriam norite dovanoti, neparodžius jam paveikslo.
Klaipėdoje yra dailininkų, kurie tapo ir šventus, gydančius paveikslus. Aš to apie savo kūrinius negalėčiau teigti, tačiau jie tikrai turi tam tikros energijos, kuri ne iš manęs. Ne veltui Indijoje meno kūriniuose dažnai vaizduojami žmogaus rankų pirštai su akimis. Dailininkai gali patvirtinti, kad pirštai kažką daro patys.
Tapyba įmanoma tik tada, kai racionalus mąstymas, protas išjungti. Net kai perku dažus, atsirenku juos intuityviai, pagal pajautimą.
Ną kartą klientai yra paprašę nutapyti tokį pat paveikslą, tik didesnį ar mažesnį. Negaliu to padaryti, nes kiekvienas kūrinys yra vis kitoks, unikalus. Tad nekuriu pagal užsakymą, parduodu tik tai, kas jau sukurta.
Dailininkai, kurie tapo abstrakcijas, dažnai sako, kad būna sudėtinga užbaigti kūrinį. Ar jums taip būna?
Taip. Tapant abstrakciją, labai svarbu laiku sustoti, kad nebūtų paveikslas „užkankintas“.
Kartais nešuosi paveikslą į namus, pasistatau matomoje vietoje ir vis pasižiūriu, kokias emocijas jis kelia: ar patinka, ar erzina. Jeigu erzina – vadinasi, dar nebaigtas.
Bendradarbiaujate su dizaineriais, kurie kuria interjerus ir parenka jiems kūrinius. Kokius jūs matote šiuolaikinius interjerus, ko juose pasigendate?
Įvairovės pasigendu. Labai vienodi visų interjerai. Ir tai ne dizainerių kaltė. Užsakovai pageidauja, kad būtų taip, kaip pas visus. Vyrauja pilkos, žemiškos spalvos, minimalizmas.
Žmonės, manau, yra labai konservatyvūs, vadovaujasi madomis, neieško individualumo. Man taip sunku įsivaizduoti, kur jie deda visus daiktus, kurių per gyvenimą vis tiek susikaupia, ir kiekvienas daiktas juk turi savo istoriją.
Žinoma, daiktų atsisakymas – geras dalykas, nes labai palengvina namų energiją, tačiau tokie tušti namai atrodo tarsi viešbutis, trūksta juose jaukumo.
Tikiuosi, kad bent paveikslai tiems niūriems interjerams suteikia šiek tiek spalvų.
Kokios spalvos jūsų kūryboje dominuoja?
Mano paveikslai – spalvų ir emocijų džiazas. Man labai patinka ruduo. Galiu sakyti, kad ruduo yra ir mano tapybos stilius. Naudoju labai daug rudeniškų spalvų.
Kitokios spalvos tapyboje atsiranda tik po kelionių. Pavyzdžiui, po kelionės į Santorinį man pačiai netikėtai tapyboje atsirado labai daug mėlynos spalvos. Po kurio laiko, kai kelionių įspūdžiai ir patirtys išblėsta, vėl grįžtu prie savo mylimo rudeniško kolorito.
