Poilsiautojų prie ežero ar upės paliktos pakuotės ir kitos plastiko atliekos pirmiausia bado akis. Bet didžiausia jų padaroma žala išryškėja gerokai vėliau – kai, veikiamas saulės, vandens ir aplinkos, plastikas pamažu ima skilti į mikroplastiką – smulkias daleles, kurių randama ne tik Baltijos jūroje, bet ir Lietuvos upėse bei ežeruose. Todėl specialistai pabrėžia, kad po laisvalaikio gamtoje susirinkta ir tinkamai išrūšiuota pakuotė užtikrina ne tik patrauklesnes žaliąsias erdves šiandien, bet ir mažesnę mikroplastiko taršą ateityje.
Nors mikroplastiko problema tampa vis aktualesnė, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Justinas Kilpys pirmiausia pažymi tai, kad akivaizdžios plastiko taršos Lietuvos gamtoje pastaraisiais metais mažėja.
„Prieš keliolika metų keliaujant prie ežero ar miškais tikrai dažniau būdavo matyti įvairiausių šiukšlių. Dabar situacija yra geresnė ir prie to, tikėtina, prisidėjo ir įvairios aplinkos tvarkymo iniciatyvos. Pavyzdžiui, „Darom“ akcijos šiandien vyksta ne tik miškuose, bet ir prie upių, teigiamos įtakos aplinkos švarai turi ir depozito sistema, tad atėjus prie vandens telkinių pakraščių šiukšlių krūvų, skraidančių maišelių ar kitų paliktų atliekų matome gerokai mažiau“, – pripažįsta mokslininkas.
Pozityvios permainos, pažymi jis, svarbios ne tik dėl estetiškesnės aplinkos – laiku surinktos plastiko atliekos nepasieks stadijos, kai, po kelerių ar net daugelio dešimčių metų, veikiamos aplinkos, ims irti į mikroplastiką.
„Mikroplastikas šiandien iš tikrųjų yra globali problema – plika akimi beveik nepastebimos plastiko dalelės į aplinką patenka ne tik yrant netinkamai išmestoms atliekoms, bet ir iš daugybės kitų kasdienių šaltinių. Mikroplastiko dabar randama visur – net ir labiausiai nuo miestų nutolusiuose ežeruose, jūrose ar Arkties ledynuose. Jos aptinkamos visoje planetoje, nes į natūralią, žmonių nepaliestą aplinką patenka ir iš atmosferos“, – aiškina VU mokslininkas. Todėl, pasak jo, net ir švaresnės mūsų pakrantės dar negarantuoja, kad vandens telkinys nėra paveiktas mikroplastiko taršos.
Vandenį teršia ne tik yrančios pakuotės
J. Kilpys primena – plastiko atliekos gamtoje yra tik viena mikroplastiko atsiradimo priežasčių. Didžioji jo dalis susidaro kasdienėje žmonių veikloje.
„Upėse didelė mikroplastiko koncentracija susidaro iš valymo įrenginių. Pavyzdžiui, skalbiant sintetinius drabužius kiekvieną kartą atsiskiria smulkios plastiko dalelės, kurios su nuotekomis patenka į valymo įrenginius. Joms surinkti naudojami filtrai, kurių efektyvumas siekia 90 proc., tad jie negali sulaikyti absoliučiai visko“, – sako pašnekovas.
Kitas itin reikšmingas mikroplastiko šaltinis – automobilių padangos. „Padangoms natūraliai dėvintis susidaro mikroplastiko dalelės, kurios pasklinda atmosferoje ir yra pernešamos toli iš vienos vietos į kitą. Tai pasklidoji tarša, kurios visiškai suvaldyti praktiškai neįmanoma“, – paaiškina mokslininkas.
Kodėl vienuose vandens telkiniuose mikroplastiko daugiau nei kituose?
Mikroplastiko kiekis vandens telkiniuose nėra vienodas. „Jei vandens telkinys yra natūralioje gamtinėje aplinkoje, įprastai mikroplastiko jame yra mažiau. Tačiau dėl vandens apytakos rato, plastikas ir mikroplastikas dažniausiai ima kauptis didesniuose vandens telkiniuose. Maži upeliai suteka į didesnes upes, šios – į jūrą, tad viskas galiausiai kaupiasi Kuršių mariose ir Baltijos jūroje. Dėl to jose mikroplastiko koncentracijos yra didesnės“, – teigia J. Kilpys.
Panašus kaupimosi principas galioja ir gyvojoje gamtoje. „Kuo mažesnė žuvis, tuo joje mikroplastiko mažiau. Kylant mitybos grandine jis kaupiasi, todėl plėšriosiose žuvyse jo aptinkama daugiau“, – pažymi mokslininkas.
Nuolatiniai mikroplastiko ar pakrančių taršos tyrimai Lietuvoje neatliekami, bet jų rezultatą, anot J. Kilpio, galima nuspėti. „Didžiausią taršą rastume prie miestų nuotekų išleistuvų, taip pat urbanizuotose teritorijose. Tad jei norėtume sudaryti taršos žemėlapį, užtektų pažymėti didžiausius Lietuvos miestus – jis būtų gana tikslus“, – sako pašnekovas.
Ką galime padaryti kiekvienas?
Nors visiškai išvengti mikroplastiko šiandien nebeįmanoma, kiekvienas gali prisidėti prie to, kad jo į aplinką patektų mažiau. Pasak J. Kilpio, svarbu ne tik tinkamai rūšiuoti atliekas, bet ir užtikrinti efektyvų nuotekų valymą, rinktis mažiau sintetinių gaminių, o miestuose, kai tik įmanoma, dažniau naudotis viešuoju transportu, dviračiu ar keliauti pėsčiomis.
Organizacijos „Žaliasis taškas“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Asta Burbaitė pabrėžia, kad vienas paprasčiausių būdų mažinti būsimą mikroplastiko taršą – neleisti plastiko pakuotėms likti gamtoje.
„Žaliasis taškas“ visada primena paprastą taisyklę – ką atsinešei į gamtą, tą ir išsinešk. Net jei poilsio vietoje yra šiukšliadėžė, geriau jos neperpildyti. Verčiau visas poilsio metu susidariusias pakuotes ir kitas atliekas parsivežti namo bei tinkamai išrūšiuoti ten, kur tam sudarytos sąlygos“, – sako A. Burbaitė.
Jos teigimu, būtent todėl nemažai Europos šalių poilsio zonose ir pažintiniuose takuose šiukšliadėžių atsisako apskritai.
„Žmonės neretai piktinasi, kad prie ežerų ar miškuose trūksta šiukšliadėžių, tačiau daugelyje gamtinių vietų nėra galimybių jas reguliariai aptarnauti. Kuo ilgiau atliekos lieka gamtoje, tuo didesnė tikimybė, kad jos pateks į aplinką ir ilgainiui virs mikroplastiku. Todėl daugelyje šalių lankytojų prašoma visas poilsio metu susidariusias atliekas išsivežti su savimi. Tai nedidelis papildomas veiksmas, padedantis išsaugoti švaresnę gamtą ir mažinti mikroplastiko taršą“, – pažymi A. Burbaitė.
Šaltinis: Nyksciai
