Muzikuojantis medikas Vygantas Kazlauskas: „medicina ir muzika abi iš „m” raidės“

Mediko profesija – kilni ir visais laikais reikalinga. Ji didžiausia atrama tada, kai ištinka liga. Gyvenant šiais neįprastais pandemijos laikais, mediko profesija tapo dar labiau vertinama ir reikalinga.

Aukštaitijos regione gyvenantis Vygantas Kazlauskas yra ypatingas gydytojas, mat, ne tik gelbėja žmonių gyvybės, tačiau aktyviai užsiima ir muzikine veikla. Pasak muzikuojančio mediko Vyganto Kazlausko, pacientai dar labiau juo pasitiki, nes žino, kad viskas bus atlikta tobulai. Apie muzikos ir medicinos darną ir svarbą žmogaus gyvenime kalbiname mediką, meno mėgėją, atlikėją Vygantą Kazlauską.

-Kaip jūsų gyvenime atsirado medicina? Ir kas jūsų gyvenime gimė anksčiau meilė medicinai ar muzika?

-Abu atėjo kartu. Gimiau medikų šeimoje, kurioje muzika grojo nuo pirmų žodžių „mama”, nes mama buvo baigusi Dramos studiją prie Kauno dramos teatro. Šeimoje buvo labai daug pasiaukojimo, meilės ir aistros, todėl, kai dainuoju Edith Piaf Meilės himną visada skiriu savo tėvams.

Gyvenimas prasidėjo nuo režisūros gatvėje, vėliau mokykloje turėjau savo teatrą, suėjus 15ai metų tėvai nupirko gitarą sau ant galvos. Medicina atsirado, kai LMTA nebuvo renkamas režisierių kursas, įstojau į mediciną, nes su savo auksiniu medaliu galėjau stoti bet kur.

Labai paskatino šeimos draugė režisierė Audronė Bagatyrytė, pasakiusi, kad režisieriumi galėsi būti visada, o daktaru pasimokyk.

-Galima teigti, kad esate muzikuojanti medikas ar nebūna situacijų jūsų darbe, kad ligoniai jūs matę muzikantą nepasitiki, kaip mediku?

-Priešingai, dar labiau pasitiki, nes žino, kad su jais bus viskas daroma tobulai, nes nekenčiu falšo. Dažnai pacientai ligoninėje prieina ištardami „daktare, jūs labai gražiai dainuojate”, nors nebūna susiję su mano specialybės reikalais. Šitai veikia labai pozityviai.

-Sakoma, kad muzika gydo siela, o medicina kūną. Ar sutinkate su tuo, kad jūs, kaip medikas ir muzikantas prisidedate, jog žmogus gautu ir fizinę ir emocinę pagalbą?

-Kūnas ir siela neatskiriami. Gydome viską kartu. Žodis gydo labiau, negu chemija ar peilis.

-Kaip sekasi derinti muziką ir mediciną? Ir ar nekyla jokių nesusipratimų jūsų darbe kolegų atžvilgiu?

-Medicina ir muzika abi iš „m” raidės. Abi reikalauja daug žinių ir labai daug darbo, kartojimų ir patirties. Nesusipratimus kelia tik tinginiai ir nevykėliai.

-Išgyvename labai keistus laikus, kai visuomenės emocinė sveikata – išsekusi, kaip muzika gali prisidėti prie šios problemos sprendimo?

-Visuomenė susitvarkys su emociniais dalykais, nes laikas ir gamta viską išgydo. Aš 15 mėnesių dirbu su pandemija, komunikuodamas ne tik su savo, bet ir kitomis Vilniaus apskrities gydymo įstaigomis dėl intensyviosios terapijos pagalbos teikimo COVID-19 sergantiems pacientams, ir praktiškai be atostogų, bet per tą laiką parašiau daug naujų dainų ir net miuziklą pagal Violetos Palčinskaitės knygą „Ką pasakė šokių salė”. Mane iššūkiai stimuliuoja kūrybai.

-Ko šiandien reikia, kad žmonių emocinė sveikata netaptu dar viena pandemija Lietuvoje?

-Reikia ne stenėti, o dirbti ir gyventi. Ši pandeminė situacija pripratino daugelį prie tinginystės. Tai ji, o ne o pandemija visus žudo. Aš žaviuosi savo vaikais, kai tiksliu laiku ryte jungiasi prie nuotolinio darbo ir tik su pusvalandžio pietų pertrauka dirba iki ilgiau darbo pabaigos.

-Kaip muzika keičia jūsų pačio gyvenimą, veiklą, darbą?

– Muzika nekeičia mano gyvenimo. Muzika yra mano gyvenimas. Man gyvenimas, veikla ir darbas diktuoja muzikines frazes ir motyvus. Skiriu 2 žmonių rūšis: kuriančius ir griaunančius​ ​-​ ​kontrolierius. Pastarieji tempia žmoniją į inkvizicijos laužų viduramžius. Aš nenoriu žudyti, griauti, aš noriu gydyti, kurti, aš noriu, kad gyvenimas ir muzika grotų.

-Šiandien medikai prakalba ir apie nemalonius darbo atvejus ar jums teko ką nors panašaus patirti ir ką galėtumėte patarti tiems kuriems sunku, bet bijo kreiptis pagalbos?

-Buvau nedarželinis vaikas, baikštus ir kuklus. Mane bandė skriausti visi. Mokykloje, Universitete, darbe… Vyravo sovietinės „patyčių” ir hierarchijos tvarkos tradicijos. Neišsigandau. Ne pareigos ir postas duoda sparnus, o kūryba, pasitikėjimas savimi ir artimųjų palaikymas skraidina. Skriskite, o ne žudykitės.