Anykščių choras „Šilelis“ kviečia į pirmąjį koncertą. Jau gegužės 22 d. 18 val. Anykščių menų inkubatoriuje skambės pirmosios naujai susibūrusio choro dainos. Artėjant debiutiniam koncertui, kalbiname choro atstovą apie pasiruošimą, emocijas ir tai, ką klausytojai galės išgirsti.
„Muzika – tai kalba, kuri gali pasibelsti tiesiai į širdį,“ – sako Julius Jakubėnas, Anykščių choro „Šilelis“ įkūrėjas. Jautriai šypsodamasis, su vos pastebima įtampa akyse, jis pasakoja apie savo svajonę, kuri, nepaisant skeptikų ir abejingųjų, pagaliau virsta realybe.
Ši istorija prasidėjo 2016 metais, kai Julius, tuomet jau turėjęs penkerių metų patirtį viename iš stipriausių Lietuvos civilių chorų – Šiaulių valstybiniame kameriniame chore „Polifonija”, persikėlė į Anykščius.
„Atvykęs jau turėjau mintį suburti chorą. Mano galvoje nuolat dūzgė muzika, turėjau visą šūsnį kontaktų ir pažįstamų muzikos pasaulyje,“ – prisimena Julius Jakubėnas. Tačiau pradžia nebuvo lengva. Pirmąjį bandymą jis įgyvendino suburdamas kvartetą, kuris 2016 metų liepos 6-ąją atliko keturių kūrinių programą per vėliavos pakėlimo ceremoniją.
Tuomet choro idėja nerado derlingos dirvos. „Visą laiką girdėjau: Anykščiams to nereikia, chorinė muzika čia bus neįdomi, reikia populiariosios muzikos, kažko efektingo,“ – be kartėlio balse pasakoja Julius.
Lemtingas posūkis įvyko, kai Julius pradėjo dirbti Pasaulio anykštėnų bendrijoje. Situacija tapo palankesnė, ypač po praėjusių metų Pasaulio lietuvių dainų šventės, kuri dar kartą parodė, kad Šiaurės rytų Lietuvos regione chorų katastrofiškai trūksta.
„Kai Rasa Gelgotienė, Chorų sąjungos prezidentė, išgirdo, kad kuriame chorą, jos atsakymas buvo vienintelis žodis: Pagaliau.” Pasirodo, visa Lietuvos chorų bendruomenė jau seniai pastebėjo šią „baltą dėmę“ šalies choriniame žemėlapyje. „Išsiaiškinome, kad visame Šiaurės rytų Lietuvos regione chorų yra nepateisinamai mažai,“ – sako Julius.
Ne visi sutiko su idėja remti naujai kuriamą chorą. „Išgirdau argumentų, kad pirmiausia reikia parodyti tam tikrą lygį, padainuoti 3-4 metus, ir tik po to tikėtis finansavimo,” – prisimena Julius. Jo atsakymas į tai buvo paprastas: „Ką mes darome? Pirmiausia pasistatome namą, o po to, pagyvenę 2-3 metus, sprendžiame, ar sumokėti statybininkams? Ne, mes mokame už atliktą darbą iš karto.”
Julius atvirai kalba apie įsisenėjusį nemokamo meno stereotipą Lietuvoje: „Menininkai turi gyventi, valgyti duoną, lygiai taip pat kaip statybininkai, inžinieriai ar architektai. Nesuprantu, kodėl menas turėtų būti nemokamas.”
Jaudulys prieš pirmąjį koncertą
Artėjant pirmajam viešam pasirodymui, Julius atviras: „Dirbdamas su renginiais, eidamas į sceną nebejausdavau jaudulio. Tačiau prieš šį koncertą vėl jaučiuosi tarsi pirmoje klasėje – tikrai jaučiu daug jaudulio.”
Visas choro kolektyvas dalinasi panašiais jausmais. „Tikrai jaučiame ir jaudulio, ir didžiulio džiaugsmo. Pirmasis koncertas yra ypatingas, nes tai mūsų kelio pradžia, – sako choristai. – Nežinome, kaip mus priims klausytojai, bet labai norime pasirodyti geriausiai, kaip galime.”
Pasiruošimas koncertui buvo intensyvus – nesuskaičiuojamos repeticijos, nepaliaujama paieška tobulesnio skambesio ir nuolatinis tobulėjimas. Tačiau tai taip pat buvo kupinas džiugių akimirkų ir atradimų.
Juliaus akys sužiba, kai jis kalba apie chorinės muzikos poveikį: „Yra du variantai: arba gali žmones stebinti efektingais išoriniais dalykais – didelių šviesų šou, fejerverkais, garsiu garsu, didele scena, arba gali paliesti tiesiai širdį. Ją paglostai muzika.“
„Tai didžiulė dovana ir atsakomybė,“ – priduria choristai. „Labai norime dalintis savo muzika su žmonėmis, kurie šalia – mūsų šeimomis, draugais, kaimynais. Tai – ne tik koncertas, tai – širdžių susitikimas.“
Julius pripažįsta, kad žmonės dažnai net nežino, jog jiems gali patikti chorinė muzika – jie įpratę prie kitokio skambesio. „Aš pats anksčiau galvojau: Kaip gali toks rimtas žanras kažkam patikti? Bet pats nepajutau, kokį emocinį poveikį ji gali turėti, kol neišbandžiau,“ – nuoširdžiai prisipažįsta J. Jakubėnas.
Anykščiai – pavyzdys Lietuvai
Gegužės 22 dieną įvyksiantis koncertas žada būti nepamirštamas. „Paruošėme įvairią programą: nuo jautrių lietuviškų kūrinių iki energingų, pozityvių dainų. Stengėmės sudėti viską, kas mums gražu ir tikra. Tikimės, kad kiekvienas ras ką nors artimo savo širdžiai,“ – dalijasi choristai.
Per koncertą skambės ne tik choriniai kūriniai – klausytojai išgirs ir solinius choro vadovų Arūno, Medeinės ir Guodos pasirodymus, taip pat fortepijoninės muzikos kūrinius.
„Tai mūsų pirmasis pasirodymas – savotiškas viešas prisistatymas. Po kelių mėnesių darbo norime pagaliau išeiti į sceną ir pasakyti: štai mes, klausykite mūsų istorijos per dainas.“
Į klausimą apie ateities planus Julius atsako užtikrintai: „Čia net nėra tokio žodžio kaip „turime planų“. Šis choras turi ir privalo surengti bent dvidešimt koncertų per metus – toks mano tikslas.”
Julius tikisi, kad Anykščių choras ne tik džiugins vietinius gyventojus, bet ir garsins miesto vardą už jo ribų. „Choras turi būti matomas, atstovauti Anykščiams, skleisti gerą žinią apie šį miestą. Anykščiai – galimybių miestas, kuriame galima realizuoti pačias įdomiausias idėjas. Anykščiai ilgą laiką buvo tie, kurie rodė pavyzdį Lietuvai, ir toliau taip bus.“
Šis choro gimimas – dar vienas įrodymas, kad Anykščiai išlieka kultūros židiniu, nestokojančiu drąsos ir ryžto puoselėti ir tuos meno žanrus, kurie kitose vietovėse jau baigia užgesti.
Choras kviečia visus, neabejingus muzikai, ateiti, išgirsti, pajusti. Nes kiekviena daina – tai pasakojimas, o šis vakaras bus ypatingas tiek dainuojantiems, tiek klausantiems. Tai bus ne tik koncertas – tai bus susitikimas su muzika, kuri kalba tiesiai į širdį.
Gegužės 22 dieną Anykščiuose gimsta ne tik naujas choras – gimsta naujas kultūrinis reiškinys, kuris, tikimasi, taps neatsiejama miesto tapatybės dalimi.
Anykščiai Plius
Šaltinis: Nyksciai
