Nesunkiai prisitaiko
Poetas, žurnalistas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys Alvydas Valenta pašnekesio pradžioje prisipažįsta, kad labiau pratęs imti interviu, nei juos duoti – juk ilgus metus dirba aklųjų ir silpnaregių leidinyje „Mūsų žodis“, kur prisideda prie organizacinių reikalų, rengia straipsnius spaudai, juos redaguoja.
„Mūsų žodis“ tikriausiai daugiausiai pavidalų turintis leidinys Lietuvoje – jis leidžiamas ir brailio, ir reginčiųjų raštu, veikia kaip internetinis portalas, yra prieinamas garsine forma.
Su regos negalia A.Valenta gyvena nuo gimimo, todėl neturi jokių vaizdinių prisiminimų. „Ir net neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Priešingai nei tie, kurie negalią įgyja vėliau“, – pastebi pašnekovas.
Nors turininga jo kasdienybė galėtų prasklaidyti daugelio baimes, vyras neturi stebuklingo frazių ar tiesų rinkinio, kurį kiekvienam pateiktų kaip receptą.
„Užklupus negaliai kurį laiką gali lydėti depresija, niūrios emocijos ir klausimas, ar su savo optimizmu lįsdamas kitam žmogui į akis nesukelčiau priešingos reakcijos“, – svarsto jis.
Anot pašnekovo, regos sutrikimų turintys žmonės, dažniausiai puikiai adaptuojasi ir norintys smagiai gyventi randa būdų tai daryti, puoselėja įvairius pomėgius, neišskiriant nei ekstremalesnių.
Eilės Ukrainai
A.Valenta pamena, kaip vienas bendruomenės narys suorganizavo pramogą pašaudyti iš kovinių ginklų: „Tai darėme bent porą kartų. Šaudymas man iš tiesų patiko – tikriausiai visi berniukai yra apie tai skaitę knygose, žaidę karą.
Procesas atrodo taip – šaudykloje dirbantis žmogus užtaiso ginklą, duoda į rankas, paėmęs tavo rankomis nutaiko, o tau lieka paspausti gaiduką. Įspūdį kelia ginklo svoris, metalas, atatranka, garsas…
Jei taip šauna pistoletas ar šautuvas, galima įsivaizduoti, kas būtų, jeigu šalia tavęs iššautų haubica ar tankas.“
„Kartą pašaudęs supranti, kad laikai mirties įrankį, skirtą griauti, o ne kurti ir geriau jo panaudoti realybėje nereikėtų“, – sakė A.Valenta.
Pašnekovas neslepia – jam itin rūpi Ukrainos likimas. Šia tema jis netgi parašė keletą eilėraščių.
Tačiau supranta ir tuos, kurie informaciją sąmoningai dozuoja. „Žmogus turi teisę saugoti save nuo perdegimo, nes nuolatinėje įtampoje gyventi būtų slogu.
Nespėju sugerti visos informacijos, bet, žinoma, seku svarbiausias naujienas. Man didžiulį įspūdį daro garsaus ukrainiečių žurnalisto Dmitrijaus Gordono laikysena“, – sakė A.Valenta.
Panašiai jis kalba ir apie kitus ukrainiečių žurnalistus, tinklalaidžių kūrėjus: „Tai žmonės, išgyvenantys karą, žiaurumus, nepraradę inteligencijos, vidinės kultūros, o kai reikia – subtilios ironijos. Nesišvaistantys prakeiksmais ir grasinimais, kaip rusų propagandistai.“
Neprarasti „laukinio instinkto“
„Sąmoningai nesivaikau ekstremalių dalykų, – teigia A.Valenta. – Laipiojimą UNO parke ir kitas ekstremalesnes pramogas išbandau, kad palaikyčiau formą, nenorėdamas, kad atrofuotųsi tai, ką juokaudamas vadinu laukinio žvėries instinktu.
Mano manymu, kartais reikia jį truputėlį paaštrinti, kad nedingtų domėjimasis pasauliu. Ir nepaisant viso jo bjaurumo, įsitikinti, jog yra ir kita, gražioji pasaulio pusė“, – sako poetas.
„Vienas gražiausių patirtų potyrių – delfinų terapija. Dėl šios galimybės man teko ilgai ir nuobodžiai lįsti bei įkyrėti delfinariumo vadovei – tai nėra paprasta. Tačiau šis gyvūnas traukė nuo vaikystės.
Mielai dar kartą su jais padraugaučiau. Delfinai šiltakraujai, todėl labai malonu liesti jų odą, kuri tarsi gera kokybiška cerata. Jokiu būdu ne kaip žuvies, kuri gliti ir šalta. Delfinai be galo malonus sutvėrimas – jie smalsūs, spragsi kai yra patenkinti“, – įspūdžiais dalijosi A.Valenta.
„Camino Lituano“ ir parašiutas
Prieš ketverius metus pašnekovas keliavo „Camino Lituano“ keliu. „Tai galimybė pravėdinti galvą ir kartu pajudėti fiziškai. Į dūšią niekas nelenda, nebando patikrinti, kiek tiki, kiek ne, bet santykis su savimi ir su tuo „kažkuo“, kas yra virš tavęs, čia svarbus“, – sako A.Valenta.
Jis pasakoja, kad buvo ketvirtas ar penktas neregys Lietuvoje, išbandęs ir šuolį parašiutu.
„Dabar tokių esama dar daugiau. Jau būtų galima steigti neregių parašiutininkų klubą“, – juokauja vyras.
„Leistis į šį nuotykį vilioja adrenalinas, bet labiau – noras patikrinti save, patirti kažin ką tikrai nauja. Ar rekomenduočiau tai kitiems? Gali vieną dieną sugalvoti, kad nori šokti ir kitą dieną tai daryti. Bet patarčiau keletą mėnesių palūkėti, kad tikrai suprastum, ar to nori.
Tvirtai neapsisprendus, sėdint lėktuve gali ištikti ir panikos priepuolis. Kai pirmą kartą judi durų link, jos atsidaro, žinai, kad po tavimi trijų kilometrų bedugnė. Jausmas… kaip čia pasakius… Jeigu ne perlipti per save, bent rasti harmoniją su savimi tenka tikrai“, – konstatavo A.Valenta.
Kompiuteris dar 1992-aisiais
Įdomu, kad regėjimo negalią turintys žmonės Lietuvoje pradėjo naudotis kompiuteriu dar 1992 m., kai šalies mastu tai buvo retenybė.
„Supratau, kad tai naujos skaitymo ir rašymo galimybės. Nesakau, kad prie kiekvienos naujovės bandau prilysti kaip musė prie medaus, bet supratau, kad pasaulis juda šia linkme ir nepasinaudoti tuo tiesiog negalėjau“, – konstatavo A.Valenta.
Kompiuterį lietuviai su regos negalia pradėjo jaukintis dar 1991 m. metais, kai trys jų sąjungos atstovai išvyko į Overbruko aklųjų mokyklą JAV. „Ten neregiai jau plačiai juos naudojo.
Grįžęs į Lietuvą amžiną atilsį Vitas Purlys įkūrė kompiuterių technikos taikymo skyrių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre“, – prisiminė A.Valenta, kuris netrukus ir pats darbavosi iš pradžių su DOS, o apie 1998 su „Windows“ operacine sistema.
Žmonėms su regos sutrikimais naudoti kompiuterį padeda specialios ekrano skaitymo programos. „Jos balsu skaito ir tai, kas rodoma ekrane, ir tai, ką rašai pats. Rašai „labas“ – ji skaito „labas“. Taip tikrini tekstus, juos redaguoji, kuri“, – pasakojo A.Valenta.
Iš pradžių ekrano skaitymo programos buvo nepritaikytos Lietuvos vartotojams, teko dirbti su angliškais balso sintezatoriais, kurie lietuvišką tekstą skaitė pagal anglų kalbos tarimo taisykles. Vėliau atsirado ir lietuviškų balsų.
A.Valenta pastebi, kad nors dirbti su kompiuteriu tarp Lietuvos neregių pradėjo vienas pirmųjų, dabar juos naudoja beveik visi neregiai. „Taigi nesu nei unikalus, nei išskirtinis“, – sako jis.
Kūryba kaip danties skausmas
Pašnekovas neslepia – daug savo pomėgių gali paaiškinti, bet ir šiandien sunku pasakyti, kodėl paviliojo vienas pagrindinių – kūryba.
„Nežinau, kodėl ji atsirado mano gyvenime. Ar čia dievulis žmogų taip nubaudžia ar apdovanoja, ar kokios kitos priežastys lemia?.. Sakau „nubaudžia“, nes jei kuri autentiškai, neplagijuoji, nesi grafomanas, tuomet kūryba yra ganėtinai keistas, sunkiai apibūdinamas reikalas“, – sako A.Valenta.
„Tai toks santykis su pasauliu, kai turi ką nors skaudėti. Turėdamas storą odą, iš distancijos vargu ar kursi. Vienoje „Kultūros savaitės“ laidoje buvo taikliai pasakyta, kad kuriant reikalingas gyvas nervas.
O jį labiau skauda nei negyvą. Kai kada jis apmiršta, kai kada vėl atsinaujina… Čia panašiai kaip su danties skausmu“, – juokauja pašnekovas.
Jis pastebi, kad kai kurie kūrėjai save stimuliuoja specialiai – gyvenimo dramomis, alkoholiu, bet tai dažnai veda į savinaiką.
„Kartais atrodo, kad geriau tos kūrybinės gyslelės nebūtų… Žinoma, visada gali bandyti ją ignoruoti. Vis dėlto renkuosi to nedaryti“, – užbaigė A.Valenta.
