– Jūs – kalvis?
Balsas už nugaros pasigirdo taip netikėtai, kad Vasilijus net pašoko. Be to, jis negirdėjo, kad būtų daromos dirbtuvės durys ar kažkas įeitų vidun.
– O jūs nebandėte pasibelsti? – šiurkščiai atsakė jis, šiek tiek supykęs ir ant savęs ir ant vikraus kliento.
– Pasibelsti? Hm… nebandžiau, – atsiliepė balsas.
Vasilijus pagriebė nuo stalo skudurą ir, valydamas darbščias rankas, lėtai atsisuko, kartodamas mintyse priekaištus, kuriuos ruošėsi išsakyti nepažįstamajam į veidą. Bet žodžiai taip ir liko jo mintyse, nes priešais save jis pamatė itin neįprastą klientą.
– Ar negalėtumėte išlyginti mano pjautuvo? – šiek tiek kimiu moterišku balsu paprašė klientė.
– Viskas, ar ne? Pabaiga? – Numetęs skudurą šalin, atsiduso kalvis.
– Dar ne viskas, bet kur kas blogiau, nei prieš tai, – atsakė Mirtis.
– Logiška, – sutiko Vasilijus, – nepasiginčysi. Ką man dabar reikės daryti?
– Ištiesinti pjautuvą, – kantriai pakartojo Mirtis.
– O paskui?
– O paskui nugaląsti, jeigu galima.
Vasilijus pažvelgė į pjautuvą. Iš tikrųjų, ant ašmenų matėsi keli nelygumai, ir patys ašmenys jau pradėjo banguotis.
– Suprantama, – palinksėjo jis, – o man ką daryti? Melstis ar daiktus susidėti? Aš tiesiog pirmą kartą, taip sakant…
– Mmm… štai apie ką jūs, – Mirties pečiai sudrebėjo nuo begarsio juoko, – ne aš atėjau ne dėl jūsų. Man tiesiog pjautuvą reikia pataisyti. Ar galėsite?
– Tai aš nemiriau? – nepastebimai įgnybdamas sau, paklausė kalvis.
– Jūs geriau žinote. Kaip jaučiatės?
– Lygtais gerai.
– Nepykina, nesvaigsta galva, nejaučiat skausmo?
– N-n-n-ne, – įsiklausydamas į savo pojūčius, neryžtingai tarė kalvis.
– Tokiu atveju, neturite dėl ko pergyventi, – atsakė Mirtis ir padavė jam pjautuvą.
Akimirksniu sustingusiomis rankomis, Vasilijus paėmė pjautuvą ir pradėjo jį apžiūrinėti iš visų pusių. Darbo ten buvo pusvalandžiui, bet, suvokimas to, kas visą laiką sėdės jam už nugaros ir lauks darbo pabaigos, automatiškai prailgino laiką, mažiausiai pora valandų.
Žengdamas guminėmis kojomis, kalvis priėjo prie priekalo ir paėmė į rankas plaktuką.
– Jūs gal… Prisėskite. Juk nestovėsite?! – įdėjęs visą savo svetingumą ir draugiškumą į intonaciją, pasiūlė Vasilijus.
Mirtis linktelėjo ir atsisėdo ant suolo, nugara atsiremdama į sieną.
* * *
Darbas ėjo link pabaigos. Ištiesęs ašmenis, kiek tik tai buvo įmanoma, kalvis paėmė į rankas galąstuvą ir pažvelgė į savo svečią.
– Jūs man atleiskite už atvirumą, bet aš tiesiog negaliu patikėti, kad rankose laikau daiktą, kuriuo buvo nutraukta tiek gyvybių! Ne vienas pasaulio ginklas negali jam prilygti. Tai iš tikrųjų neįtikėtina.
Ant suoliuko patogiai įsitaisiusi Mirtis, prieš tai apžiūrinėjusi dirbtuvių interjerą, kažkaip pastebimai įsitempė. Tamsus gobtuvo ovalas lėtai atsisuko į kalvio pusę.
– Kaip sakėte? – Tyliai ištarė ji.
– Aš sakiau, kad negaliu patikėti, jog laikau rankose ginklą, kuris…
– Ginklą? Jūs sakėte ginklą?
– Gal aš blogai išsireiškiau, tiesiog…
Vasilijus nespėjo pabaigti. Mirtis, žaibo greičiu pakilo iš vietos ir akimirksniu atsidūrė tiesiai priešais kalvį. Gobtuvo kraštai šiek tiek drebėjo.
– Kaip tu manai, kiek žmonių aš nužudžiau? – sušvilpė ji pro dantis.
– Aš…aš nežinau, – nuleidęs akis į grindis, išspaudė Vasilijus.
– Atsakyk! – Mirtis sugriebė jį už smakro ir pakėlė veidą, – kiek?
– N-nežinau…
– Kiek? – sušaukė ji tiesiai kalviui į veidą.
– Iš kur gi aš žinau kiek jų buvo? – stengdamasis paslėpti žvilgsni, ne savo balsu sucypė kalvis.
Mirtis paleido jo smakrą ir kelias sekundes tylėjo. Paskui, susikūprinusi, ji sugrįžo prie suolo ir, sunkiai atsidusiusi, atsisėdo..
– Reiškia, tu nežinai, kiek jų buvo – tyliai ištarė ji ir, nesulaukusi atsakymo, tęsė, – o kas, jeigu aš tau pasakysiu, kad aš niekada, girdi? Aš niekada nieko nežudžiau. Ką tu į tai pasakysi?
– Bet… O kaip gi? …
– Aš niekada nežudžiau žmonių. Kam man tai, jeigu jūs puikiai susitvarkote su šia misija? Jūs patys žudote vieni kitus. Jūs! Jūs galite nužudyti dėl popierėlių, dėl pykčio ir neapykantos, jūs net galite nužudyti be priežasties, tiesiog, dėl pramogos. A kai to nepakanka, jūs pradedate karus ir žudote vieni kitus šimtais ir tūkstančiais. Jums tai tiesiog patinka. Jūs esate priklausomi nuo svetimo kraujo. Ir žinai, kas yra šlykščiausia visame tame? Jūs atsisakote tai pripažinti! Jums paprasčiau dėl visko kaltinti mane, – ji neilgam nutilo, – Žinai, kokia aš buvau anksčiau? Aš buvau graži mergina, aš pasitikdavau žmonių sielas su gėlėmis ir palydėdavau jas ten, kur joms lemta būti. Aš šypsojausi jiems ir padėdavau pamiršti tai, kas nutiko. Tai buvo labai seniai… Pažiūrėk, kas su manimi pasidarė!
Ji sušaukė paskutinius žodžius ir staiga pakilusi nuo suolo, numetė gobtuvą.
Vasilijus pamatė raukšlėtą senolės veidą. Reti, žili plaukai kabojo suveltomis sruogomis, suskilusių lupų kampučiai buvo nenatūraliai nuleisti žemyn, atidengdami apatines, kreivai nuskilusias dantis. Bet baisiausios buvo akys. Visiškai išbalusios, nieko neišreiškiančios akys žvelgė į kalvį.
– Pažiūrėk kuo aš pavirtau! O ar žinai kodėl? – ji žengė link Vasilijaus.
– Ne, – susigūžęs nuo jos žvilgsnio, sakė kalvis.
– Aišku nežinai, – liūdnai šyptelėjo ji, – Tai jūs padarėt mane tokią! Aš mačiau, kaip motina žudo savo vaikus, kaip brolis žudo brolį, aš mačiau, kaip žmogus per dieną gali nužudyti šimtą, du šimtus, tris šimtus kitų žmonių!.. Aš raudojau, žiūrėdama į tai, aš kaukiau nesuvokdama, kaip tai gali vykti, aš šaukiau iš siaubo…
Mirties akys sublizgėjo.
– Aš pakeičiau savo nuostabią suknelę šiais juodais apdarais, kad ant jų nesimatytų žmonių, kuriuos aš lydėjau, kraujo. Aš užsidėjau šį gobtuvą, kad žmonės nematytų mano ašarų. Aš daugiau nedovanoju jiems gėlių. Jūs pavertėt mane monstru. O paskui apkaltinot dėl visų nuodėmių. Žinoma, juk tai taip paprasta… – ji žvelgė į kalvį nemirksinčiu žvilgsniu, – aš palydžiu jus, parodydama kelią, aš nežudau žmonių… Atiduok man mano pjautuvą, kvaily!
Išplėšusi iš kalvio rankų savo įrankį, Mirtis nusisuko ir patraukė link išėjimo iš dirbtuvės.
– Galima vieną klausimą? – pasigirdo iš nugaros.
– Tu nori paklausti, kam tada man reikalingas pjautuvas? – sustojusi prie pravirų durų, bet neatsisukdama, paklausė ji.
– Taip.
– Kelias į rojų… Jis jau seniai apaugo žolėmis.
– Jūs – kalvis?
Balsas už nugaros pasigirdo taip netikėtai, kad Vasilijus net pašoko. Be to, jis negirdėjo, kad būtų daromos dirbtuvės durys ar kažkas įeitų vidun.
– O jūs nebandėte pasibelsti? – šiurkščiai atsakė jis, šiek tiek supykęs ir ant savęs ir ant vikraus kliento.
– Pasibelsti? Hm… nebandžiau, – atsiliepė balsas.
Vasilijus pagriebė nuo stalo skudurą ir, valydamas darbščias rankas, lėtai atsisuko, kartodamas mintyse priekaištus, kuriuos ruošėsi išsakyti nepažįstamajam į veidą. Bet žodžiai taip ir liko jo mintyse, nes priešais save jis pamatė itin neįprastą klientą.
– Ar negalėtumėte išlyginti mano pjautuvo? – šiek tiek kimiu moterišku balsu paprašė klientė.
– Viskas, ar ne? Pabaiga? – Numetęs skudurą šalin, atsiduso kalvis.
– Dar ne viskas, bet kur kas blogiau, nei prieš tai, – atsakė Mirtis.
– Logiška, – sutiko Vasilijus, – nepasiginčysi. Ką man dabar reikės daryti?
– Ištiesinti pjautuvą, – kantriai pakartojo Mirtis.
– O paskui?
– O paskui nugaląsti, jeigu galima.
Vasilijus pažvelgė į pjautuvą. Iš tikrųjų, ant ašmenų matėsi keli nelygumai, ir patys ašmenys jau pradėjo banguotis.
– Suprantama, – palinksėjo jis, – o man ką daryti? Melstis ar daiktus susidėti? Aš tiesiog pirmą kartą, taip sakant…
– Mmm… štai apie ką jūs, – Mirties pečiai sudrebėjo nuo begarsio juoko, – ne aš atėjau ne dėl jūsų. Man tiesiog pjautuvą reikia pataisyti. Ar galėsite?
– Tai aš nemiriau? – nepastebimai įgnybdamas sau, paklausė kalvis.
– Jūs geriau žinote. Kaip jaučiatės?
– Lygtais gerai.
– Nepykina, nesvaigsta galva, nejaučiat skausmo?
– N-n-n-ne, – įsiklausydamas į savo pojūčius, neryžtingai tarė kalvis.
– Tokiu atveju, neturite dėl ko pergyventi, – atsakė Mirtis ir padavė jam pjautuvą.
Akimirksniu sustingusiomis rankomis, Vasilijus paėmė pjautuvą ir pradėjo jį apžiūrinėti iš visų pusių. Darbo ten buvo pusvalandžiui, bet, suvokimas to, kas visą laiką sėdės jam už nugaros ir lauks darbo pabaigos, automatiškai prailgino laiką, mažiausiai pora valandų.
Žengdamas guminėmis kojomis, kalvis priėjo prie priekalo ir paėmė į rankas plaktuką.
– Jūs gal… Prisėskite. Juk nestovėsite?! – įdėjęs visą savo svetingumą ir draugiškumą į intonaciją, pasiūlė Vasilijus.
Mirtis linktelėjo ir atsisėdo ant suolo, nugara atsiremdama į sieną.
* * *
Darbas ėjo link pabaigos. Ištiesęs ašmenis, kiek tik tai buvo įmanoma, kalvis paėmė į rankas galąstuvą ir pažvelgė į savo svečią.
– Jūs man atleiskite už atvirumą, bet aš tiesiog negaliu patikėti, kad rankose laikau daiktą, kuriuo buvo nutraukta tiek gyvybių! Ne vienas pasaulio ginklas negali jam prilygti. Tai iš tikrųjų neįtikėtina.
Ant suoliuko patogiai įsitaisiusi Mirtis, prieš tai apžiūrinėjusi dirbtuvių interjerą, kažkaip pastebimai įsitempė. Tamsus gobtuvo ovalas lėtai atsisuko į kalvio pusę.
– Kaip sakėte? – Tyliai ištarė ji.
– Aš sakiau, kad negaliu patikėti, jog laikau rankose ginklą, kuris…
– Ginklą? Jūs sakėte ginklą?
– Gal aš blogai išsireiškiau, tiesiog…
Vasilijus nespėjo pabaigti. Mirtis, žaibo greičiu pakilo iš vietos ir akimirksniu atsidūrė tiesiai priešais kalvį. Gobtuvo kraštai šiek tiek drebėjo.
– Kaip tu manai, kiek žmonių aš nužudžiau? – sušvilpė ji pro dantis.
– Aš…aš nežinau, – nuleidęs akis į grindis, išspaudė Vasilijus.
– Atsakyk! – Mirtis sugriebė jį už smakro ir pakėlė veidą, – kiek?
– N-nežinau…
– Kiek? – sušaukė ji tiesiai kalviui į veidą.
– Iš kur gi aš žinau kiek jų buvo? – stengdamasis paslėpti žvilgsni, ne savo balsu sucypė kalvis.
Mirtis paleido jo smakrą ir kelias sekundes tylėjo. Paskui, susikūprinusi, ji sugrįžo prie suolo ir, sunkiai atsidusiusi, atsisėdo..
– Reiškia, tu nežinai, kiek jų buvo – tyliai ištarė ji ir, nesulaukusi atsakymo, tęsė, – o kas, jeigu aš tau pasakysiu, kad aš niekada, girdi? Aš niekada nieko nežudžiau. Ką tu į tai pasakysi?
– Bet… O kaip gi? …
– Aš niekada nežudžiau žmonių. Kam man tai, jeigu jūs puikiai susitvarkote su šia misija? Jūs patys žudote vieni kitus. Jūs! Jūs galite nužudyti dėl popierėlių, dėl pykčio ir neapykantos, jūs net galite nužudyti be priežasties, tiesiog, dėl pramogos. A kai to nepakanka, jūs pradedate karus ir žudote vieni kitus šimtais ir tūkstančiais. Jums tai tiesiog patinka. Jūs esate priklausomi nuo svetimo kraujo. Ir žinai, kas yra šlykščiausia visame tame? Jūs atsisakote tai pripažinti! Jums paprasčiau dėl visko kaltinti mane, – ji neilgam nutilo, – Žinai, kokia aš buvau anksčiau? Aš buvau graži mergina, aš pasitikdavau žmonių sielas su gėlėmis ir palydėdavau jas ten, kur joms lemta būti. Aš šypsojausi jiems ir padėdavau pamiršti tai, kas nutiko. Tai buvo labai seniai… Pažiūrėk, kas su manimi pasidarė!
Ji sušaukė paskutinius žodžius ir staiga pakilusi nuo suolo, numetė gobtuvą.
Vasilijus pamatė raukšlėtą senolės veidą. Reti, žili plaukai kabojo suveltomis sruogomis, suskilusių lupų kampučiai buvo nenatūraliai nuleisti žemyn, atidengdami apatines, kreivai nuskilusias dantis. Bet baisiausios buvo akys. Visiškai išbalusios, nieko neišreiškiančios akys žvelgė į kalvį.
– Pažiūrėk kuo aš pavirtau! O ar žinai kodėl? – ji žengė link Vasilijaus.
– Ne, – susigūžęs nuo jos žvilgsnio, sakė kalvis.
– Aišku nežinai, – liūdnai šyptelėjo ji, – Tai jūs padarėt mane tokią! Aš mačiau, kaip motina žudo savo vaikus, kaip brolis žudo brolį, aš mačiau, kaip žmogus per dieną gali nužudyti šimtą, du šimtus, tris šimtus kitų žmonių!.. Aš raudojau, žiūrėdama į tai, aš kaukiau nesuvokdama, kaip tai gali vykti, aš šaukiau iš siaubo…
Mirties akys sublizgėjo.
– Aš pakeičiau savo nuostabią suknelę šiais juodais apdarais, kad ant jų nesimatytų žmonių, kuriuos aš lydėjau, kraujo. Aš užsidėjau šį gobtuvą, kad žmonės nematytų mano ašarų. Aš daugiau nedovanoju jiems gėlių. Jūs pavertėt mane monstru. O paskui apkaltinot dėl visų nuodėmių. Žinoma, juk tai taip paprasta… – ji žvelgė į kalvį nemirksinčiu žvilgsniu, – aš palydžiu jus, parodydama kelią, aš nežudau žmonių… Atiduok man mano pjautuvą, kvaily!
Išplėšusi iš kalvio rankų savo įrankį, Mirtis nusisuko ir patraukė link išėjimo iš dirbtuvės.
– Galima vieną klausimą? – pasigirdo iš nugaros.
– Tu nori paklausti, kam tada man reikalingas pjautuvas? – sustojusi prie pravirų durų, bet neatsisukdama, paklausė ji.
– Taip.
– Kelias į rojų… Jis jau seniai apaugo žolėmis.
