1754 metais Vilniuje virš Neries suliepsnojo įspūdingi triumfo vartai. Tais metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo maršalka Konstantinas Liudvikas Plateris sugalvojo atšvęsti karaliaus Augusto III vardadienį. Jis surengė tokį neįtikėtinai prabangų pokylį, kurio dar iškilmių išvakarėse atvykstančius svečius pasitiko dešimtys griausmingų patrankų salvių. Kitą dieną prie puošnaus stalo susėdo bene šimtas keturiasdešimt kviestinių svečių – senatoriai, aukščiausio rango karininkai, kilmingosios ponios, visas Tribunolas bei dvasininkijos atstovai. Pasibaigus iškilmingai vakarienei, dangų nušvietė specialioje konstrukcijoje sumontuoti fejerverkai. Tačiau tai, kas vyko toliau, anaiptol nebuvo paprastas padrikų šūvių kratinys – publika išvydo tikrų tikriausią, dramatišką ugnies spektaklį su atskirais veiksmais.
Pirmiausia atsivėrė kelių kolonų laikomi vartai, ant kurių išdidžiai puikavosi Respublikos herbas ir saksų kalavijas. Virš kalavijo žibėjo auksinė karūna, o virš herbo iškilo Teisingumo figūra, rankose laikanti svarstykles ir kardą. Tuomet nugriaudėjo šešiolika patrankų, į dangų šovė trys raketos, o nuo Arsenalo lango per visą Nerį link ugnies mašinos perbėgo liepsnojantis liūtas. Jis uždegė švytinčius žodžius „Vivat AUGUSTUS III. REX Poloniarum“, Respublikos herbą bei karūnuotas raides ir tik tuomet sugrįžo atgal. Antrajame veiksme pašėlusiai sukosi ugnies malūnai bei piramidės, tryško žemės fontanai ir nesuskaičiuojama galybė kitų žiburių. Trečiasis veiksmas žiūrovus apskritai nukėlė ant vandens: upe didingai plaukė liepsnojanti sirena ir degantys gulbinai, patys laidantys ugnies liežuvius, kol galiausiai iš tamsos išniro citadelė su išskaptuota ir apšviesta paties karaliaus figūra spindinčiuose šarvuose. Šis neįtikėtinas ugnies šou baigėsi lygiai vidurnaktį, kai paskutinės raketos pakilo į dangų lydimos dar šešiolikos patrankų griausmo.
Šis įspūdingas vakaras nebuvo koks nors vienkartinis, atsitiktinis kuriozas. Tai tebuvo vienas iš daugelio panašių reginių, mat Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje fejerverkai seniai tapo neatsiejama dvaro švenčių dalimi ir beveik visada virsdavo pagrindine jų kulminacija. Dar XV amžiuje ugnies menas iš griežtos karinės srities pamažu persikėlė į pasaulietines pramogas. Ypatingą reikšmę jis įgijo baroko epochoje – tuo metu šviesa tapo ne tik svarbiu šventinės puošybos elementu, bet ir archajišku dieviškumo ženklu, idealiai padedančiu magnatams kurti neapsakomo didingumo ir spindesio įspūdį. Tų laikų fejerverkai atrodė visiškai kitaip nei mūsiškiai. Jie priminė ne margą, greitą blyksnių lietų, o sudėtingą teatro pastatymą, gilų alegorinį pasakojimą, dažniausiai vaizduojantį gėrio ir blogio kovą, kuri neabejotinai baigdavosi gėrio pergale. Bėgant metams šios alegorijos darėsi vis sudėtingesnės ir sunkiau iššifruojamos, todėl XVII amžiuje organizatoriai netgi spausdindavo specialius lankstinukus, aiškinančius žiūrovams, ką tiksliai turėtų reikšti konkreti ugnies drama. Toks grandiozinis reginys galėjo trukti net iki keturių valandų ir susidėjo iš atskirų veiksmų, kuriuose viena po kitos užsidegdavo vis naujos figūros. Vilniečiai fejerverkus paprastai leisdavo abiejuose Neries krantuose, dažniausiai prie Arsenalo, o kartais – ir tiesiai virš paties vandens. Ugnies atspindys upėje nepaprastai sustiprindavo įspūdį ir, kaip žavėdamiesi rašė tuomečiai amžininkai, sukurdavo tarytum dar vieną, paralelinį žvaigždėtą dangų. Skaitant išlikusius šių sudėtingų konstrukcijų aprašymus, labiausiai stebina vienas dalykas: žmonės prieš beveik tris šimtus metų jau suprato fejerverką kaip nuoseklų pasakojimą su pradžia, kulminacija ir pabaiga, o ne tik kaip paprastą garso ir spalvų demonstraciją.
Savaime suprantama, tokie reginiai reikalavo itin rimto inžinerinio pasiruošimo. „Dirbtines ugnis“ kruopščiai projektuodavo profesionalūs kariniai inžinieriai, o pats paruošimo procesas, talkinant geriausiems architektams ir skulptoriams, užtrukdavo ištisas savaites. Šios specifinės srities pagrindai netgi rado vietą oficialiuose artilerijos vadovėliuose, ir vienas iš jų yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos vardu. Žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius Kazimieras Semenavičius dar 1650 metais išleido fundamentalų veikalą „Didysis artilerijos menas“. Ši knyga kone du šimtus metų išliko pačiu svarbiausiu šios srities vadovėliu visoje Europoje, o joje autorius skyrė ištisą atskirą skyrių išskirtinai fejerverkams. K. Semenavičius netgi sudarė ir išvardijo progų, vertų tokio didingo reginio, sąrašą. Jį inžinierius pradėjo nuo valdovo karūnavimo, aukščiausių dvasinių ar pasaulietinių pareigūnų sutiktuvių bei iškilmių jų garbei, o vėliau įtraukė ir karines pergales, prašmatnias vestuves bei linksmybių kupinus pokylius draugams. Šią istorinę detalę tikrai verta įsidėmėti – ji akivaizdžiai įrodo, kad nedidelis kraštas prie Neries ne tik pasyviai mėgavosi iš Vakarų importuotu reginiu, bet ir pats davė Europai vieną iš pamatinių tekstų. Būtent šiuo vadovėliu ištisus dešimtmečius rėmėsi visa senojo žemyno ugnies dramaturgija.
Barokiniai fejerverkai atliko ir labai aiškią, tiesioginę politinę funkciją. Būtent todėl juose nuolat dominavo atpažįstami galios simboliai: karūna, kalavijas ir skeptras, o kartais dangų nušviesdavo ir valstybės idealų alegorijos, įkūnijančios teisingumą, laisvę ar blėstančią šlovę. Tarp liepsnojančių figūrų netrūko karo dievų Marso ir Atėnės, o ant upės bangų supuosi undinės ar ugnimi spjaudantys mitologiniai slibinai. Išdidūs herbai ir trumpi šūkiai virsdavo savotiškais liepsnojančiais pranešimais spaudai. Pavyzdžiui, tas pats ugnies liūtas, efektingai perbėgantis Nerį nuo Arsenalo, sėkmingai pasirodydavo ne vienoje šventėje. Štai per Juozapo Sologubo gimtadienį šis žvėris vėl meistriškai uždegė šūkį, atvirai šlovinantį tą patį Augustą III. Kartais dangaus ugnis visiškai tiesiogiai komentuodavo aktualią to meto politiką. Kai 1743 metais didikai norėjo pabrėžti itin taikų Augusto III valdymą, karaliaus herbą palydėjo iškalbingas užrašas, skelbiantis, jog nors pasaulis iš visų pusių dega negailestingose karo liepsnose, žvaigždės savo tyliąja šviesa ištikimai saugo Augustą. Magnatas Mykolas Ksaveras Sapiega per kitą iškilmingą progą pasitelkė karaliaus sąjungininkų Septynerių metų kare herbus, papuoštus įrašais, šlovinančiais teisingą ir pergalingą kovą. Taigi, reginys vienu metu tapdavo ir neapsakomu grožiu akiai, ir labai aiškia žinute visiems, kas mokėjo skaityti šiuos politinius ženklus. Tuometė spauda tokiems renginiams niekada negailėjo pagyrų, vadino juos nuostabiais, niekada anksčiau neregėtais stebuklais. Aprašymuose nuolat mirgėjo frazės, teigiančios, jog naktinis dangus nušvisdavo tarsi vidurdienį, arba kad ugnies būdavo tiek daug, jog atrodė, lyg degtų pati upės vaga. Nors iš pradžių tai tebuvo grynai uždara dvaro pramoga, XVIII amžiuje tokie įspūdingi reginiai pamažu peraugo į didžiules, masiškas viešas šventes, kurios traukė absoliučiai visų luomų atstovus.
Iš tos didingos baroko tradicijos iki pat mūsų dienų nusidriekė gana tiesi ir aiški linija, kuri 2024 metais kulminaciją pasiekė netikėtai ir nepaprastai gražiai. Tais metais Vilniaus pirotechnikų komanda „Vilniaus Saliutas“ iškovojo garbingą pirmąją vietą 32-ajame Tarptautiniame Hanoverio fejerverkų konkurse. Pati įmonė natūraliai susiformavo iš darnių profesionalų komandos, kartu dirbančios dar nuo 1996 metų, ir oficialiu, verslo pavidalu įsikūrė 2013-aisiais. Tačiau įdomiausia šioje istorijoje ne pati pergalė, o nepaprasta vieta, kurioje ji iškovota. Prestižinis Hanoverio konkursas vyksta ne kur nors eilinėje aikštėje ar prie vandens, kaip dauguma didžiųjų pasaulio festivalių, bet istoriniame Herenhauzeno Didžiajame sode – viename geriausiai iki šių dienų išsilaikiusių barokinių sodų Europoje, suprojektuotame dar XVII amžiuje. Tobula sodo simetrija, meistriškai kirptos gyvatvorės ir autentiškos skulptūros natūraliai tampa kiekvieno pasirodymo dalimi. Būtent dėl šios unikalios aplinkos kiekviena dalyvaujanti komanda savo maždaug dvidešimt penkių minučių trukmės programoje privalo turėti specialią barokinę dalį. Vertindama pasirodymus, komisija pirmiausia žiūri į vizualinę sinchronizaciją su muzika, estetišką spalvų paletę, sudėtingą dramaturginę struktūrą ir patį techninį išpildymą, o ne tiesiog skaičiuoja į dangų iššautų sviedinių kiekį. Ribotas barokinio sodo plotas iš esmės sulygina visų komandų fizines galimybes, todėl mažos šalies pirotechnikai čia drąsiai rungiasi su didžiosiomis, ilgametes tradicijas turinčiomis pirotechnikos valstybėmis beveik vienodomis sąlygomis. Į šį renginį kaskart susirenka gal penkiolika tūkstančių žiūrovų, o nugalėtoją renka tiek griežta profesionalų komisija, tiek pati publika. 2024 metų konkurso šūkis „Naujos tautos, naujos dvasios“ simboliškai kvietė į areną tų šalių atstovus, kurių paprastai niekas nelaikytų tradicinėmis pirotechnikos milžinėmis. Lietuvių sukurta profesionalių fejerverkų programa vadinosi „Ateitis žaidžia praeityje“, ir šis pavadinimas pasirodė esąs kone pranašiškas ir per daug tikslus. Juk komanda iš to paties krašto, kuris kadaise visai Europai padovanojo pamatinį K. Semenavičiaus vadovėlį, sugrįžo atgal į istorinį barokinį sodą ir triumfavo konkurse, reikalaujančiame būtent tos senosios, barokinės ugnies dramos.
Tarp šių dviejų istorinių taškų nugulė beveik trys šimtai metų. Tačiau ir 1754-ųjų liepsnojantis liūtas, grakščiai perbėgęs Nerį, ir 2024-ųjų moderni programa Hanoverio sode rėmėsi tuo pačiu, labai paprastu ir amžinu principu: geras fejerverkas privalo kažką pasakoti, o ne vien tik beprasmiškai ir garsiai sprogti į naktinį dangų. Šis gilus suvokimas Lietuvoje sėkmingai persikėlė nuo pompastiškų Tribunolo maršalkos pokylių iki pačių moderniausių šių dienų muzikinių šou.
Nr. 26/16

