Anykščių viešojoje bibliotekoje vykusi diskusija dėl miškų dar nesibaigė. Kelios aplinkosauginės organizacijos reagavo panašiai, kaip per LRT skandalą įvairios kūrybinės organizacijos pasisakė apie Joną Staselį. Aplinkosauginės organizacijos taip pat vieningai išreiškė pasipiktinimą VšĮ „Girių inspekcija“ ir atsiribojo. Atsakydama „Girių inspekcija“ paskelbė, kokias pajamas gauna tos organizacijos ir iš kur. Ir aiškėja, kodėl vadinamieji aplinkosaugininkai dažniausiai nuolankiai tyli. Pasirodė, kad absoliuti dauguma vadinamųjų organizacijų gausiausiai maitinama valdiškais pinigais.
Atsiribojo kelios organizacijos
„Šią savaitę mūsų kolegai teko asmeniškai matyti dar vieną VšĮ „Girių inspekcija“ atstovo išsišokimą. Vienas šios organizacijos lyderių iš esmės sužlugdė diskusiją apie miškų politiką, kurioje dalyvavo ir mūsų kolega Žymantas Morkvėnas.
Tai nėra pavienis atvejis. Ši organizacija jau kuris laikas pasižymi destruktyviu veikimo modeliu: viešai menkina ne tik oponentus, bet ir mokslininkus, gamtininkus, ilgametę patirtį miškų politikoje turinčius žmones bei organizacijas. Todėl kartu su kitomis aplinkosauginėmis NVO (Aplinkosaugos koalicija, Lietuvos ornitologų draugija – BirdLife Lithuania, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas, Dainavos gamtos fondas) sakome: gana.
Pripažįstame, kad radikalesni gamtosauginiai judėjimai yra reikalingi. Kartais būtent jie padeda atkreipti dėmesį į ilgai ignoruotas problemas ir išjudinti viešą diskusiją. Tačiau net ir aštresnės protesto ar aktyvizmo formos turi būti gerai apgalvotos, pamatuotos, kryptingos ir atsakingos.
Mums nepriimtinas veikimo būdas, kai dėmesio siekiama rėkiant ant visų, užsipuldinėjant asmenis, trikdant diskusijas, menkinant kitus ir griaunant dialogo galimybę. Tokie metodai nepadeda spręsti miškų politikos problemų — priešingai, jie diskredituoja visą aplinkosauginį judėjimą.
Nuolat kartojami šios organizacijos kaltinimai, esą kitos aplinkosauginės NVO yra „nupirktos“, yra visiškas melas ir manipuliacija. Priminsime tik vieną konkretų faktą: Punios šilo byloje mes padavėme į teismą Aplinkos ministeriją. Ir bylą laimėjome, rezervatas buvo išplėstas. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, rodančių, kad mūsų pozicijos ir veiksmai grindžiami ne patogumu, o vertybėmis, faktais ir nuosekliu darbu.
Šiandien kartu su kitomis aplinkosauginėmis nevyriausybinėmis organizacijomis išplatinome viešą atsiribojimą nuo VšĮ „Girių inspekcija“ veiksmų ir pareiškimų. Miškų politikoje reikia pokyčių. Bet jie ateina ne per chaosą, patyčias ir provokacijas. Jie ateina per žinias, atsakomybę, dialogą ir nuoseklų darbą, – rašoma Baltijos Aplinkos Forumas pozicijos išviešinimo pareiškime.
Bendras poziciją perduota Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir LRS Aplinkos apsaugos komitetui, kur nurodoma, kad „Prašome visuomenės, žiniasklaidos, institucijų ir sprendimų priėmėjų atsakingai vertinti VšĮ „Girių inspekcija“ pareiškimus ir veiksmus.”
VšĮ „Girių inspekcija“ – kai sistema puola savanorius
(Savo poziciją, tame tarpe ir dėl įvykių Anykščiuose, išsakė ir VšĮ „Girių inspekcija“.)
Pastarosiomis dienomis matome keistą situaciją. Ne miškų kirtimai, ne saugomų teritorijų būklė, ne biologinės įvairovės nykimas ir ne miškų politikos spragos tapo pagrindine tema. Pagrindine tema tapo Girių inspekcija.
Maža savanorių organizacija, veikianti beveik be biudžeto, staiga sulaukė daugiau dėmesio nei daugelis problemų, dėl kurių apskritai atsirado. Viešais pareiškimais nuo mūsų atsiriboja organizacijos, kurių metiniai biudžetai siekia dešimtis, šimtus tūkstančių ar net milijonus eurų. Prie kritikos prisijungia ir buvęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Tai verčia užduoti paprastą klausimą – kodėl?
Mes nesame tobuli. Galime suklysti tonu, emocija ar forma. Tačiau stebina, kad vietoje diskusijos apie miškus vis dažniau vyksta diskusija apie tuos, kurie apie juos kalba.
Mums nuolat priskiriami teiginiai, kurių nesakėme. Mes nekalbame apie „nupirktus žmones“. Mes keliame daug paprastesnį klausimą: ar visuomenė turi teisę žinoti, iš kokių fondų, projektų, valstybinių programų ir tarptautinių finansavimo šaltinių gyvena aplinkosauginės organizacijos? Mūsų nuomone – turi.
Tai nėra puolimas. Tai nėra šmeižtas. Tai skaidrumo klausimas.
Kai vienos organizacijos veikia beveik vien savanorių darbu, o kitos disponuoja šimtatūkstantiniais ar milijoniniais biudžetais, natūralu klausti, kaip toks finansavimo modelis veikia jų prioritetus, viešas pozicijas ir santykį su institucijomis. Tokie klausimai demokratinėje visuomenėje neturėtų būti tabu.
Patogi ir nepatogi gamtosauga
Lietuvoje susiformavo dvi gana skirtingos gamtosaugos kryptys.
Viena – institucinė, projektinė, dalyvaujanti darbo grupėse, susitarimuose, forumuose ir konsultacijose. Kita – lauko gamtosauga, kuri važiuoja į kirtavietes, filmuoja, dokumentuoja, kalbasi su vietos žmonėmis ir viešina tai, ką randa.
Abi kryptys gali būti reikalingos.
Problema prasideda tada, kai viena pusė pradeda aiškinti, kas turi teisę atstovauti gamtai, o kas ne.
Pastaraisiais metais vyko Nacionalinis miškų susitarimas. Buvo daug susitikimų, daug darbo grupių, daug dokumentų ir daug gražių pažadų. Tačiau šiandien vis dar matome kertamas vertingas buveines, konfliktus saugomose teritorijose, visuomenės nepasitikėjimą ir nuolat kylančius klausimus dėl miškų valdymo krypties.
Todėl žmonės turi teisę klausti: jeigu sistema veikia taip gerai, kodėl tiek daug konfliktų vis dar kyla?
Kodėl puolama Girių inspekcija?
Mūsų nuomone, ne todėl, kad būtume didžiausia problema. Greičiau todėl, kad esame nepatogūs.
Mes neatsiradome iš projektų. Mūsų nesukūrė ministerijos. Mes neturime didelių administracijų, biurų ar milijoninių programų. Mus sukūrė žmonių nerimas dėl to, ką jie matė savo miškuose.
Per pastaruosius metus savanoriai važiavo į kirtavietes, fiksavo pažeidimus, rengė kreipimusis, bendravo su bendruomenėmis, dalyvavo teisiniuose procesuose ir kėlė klausimus, kurių dažnai niekas nenorėjo kelti.
Ne todėl, kad esame geresni už kitus. Todėl, kad kažkas tai turėjo daryti.
Dėl Anykščių diskusijos
Taip, Anykščiuose buvo įtampa. Galbūt kai ką buvo galima pasakyti kitaip. Tačiau keista stebėti, kaip vienas emocingas renginys tampa svarbesnis už pačią diskusijos temą.
Kai žmonės mato kertamus miškus, kai jaučiasi neišgirsti ir nusivylę institucijomis, emocijos neišvengiamos. Tai nėra idealu, tačiau tai nėra ir pagrindinė problema.
Pagrindinė problema yra ne pakeltas balsas bibliotekoje. Pagrindinė problema yra tai, dėl ko tas balsas buvo pakeltas.
Ypač keistai atrodo situacija, kai vienu pagrindinių mūsų kritikų tampa buvęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Žmogus, kurio kadencijos metu vyko vieni didžiausių konfliktų dėl miškų politikos, šiandien aiškina, kas yra tinkama ir netinkama gamtosauga. Žinoma, kiekvienas turi teisę į nuomonę.
Tačiau lygiai taip pat visuomenė turi teisę klausti, kodėl būtent dabar tiek daug organizacijų vieningai susitelkia ne aptarti miškų politiką, o kritikuoti savanorių organizaciją.
Ko mes iš tikrųjų norime?
Mes nenorime karo tarp aplinkosauginių organizacijų.
Mes nenorime skaldyti žmonių.
Mes nenorime būti vieninteliai „teisūs“.
Mes norime labai paprastų dalykų:
• daugiau skaidrumo;
• daugiau atvirumo apie finansavimo šaltinius;
• daugiau diskusijų apie realius miškų politikos rezultatus;
• daugiau dėmesio miškams nei organizacijų tarpusavio santykiams.
Jeigu mūsų klausimai neteisingi – atsakykite į juos.
Jeigu finansavimo modeliai nepriklausomi – parodykite tai.
Jeigu miškų politika sėkminga – parodykite rezultatus.
Tačiau savanorių puolimas nepakeis vieno fakto: Lietuvos miškams šiandien reikia daugiau žmonių, kurie nebijo užduoti nepatogių klausimų.
Girių inspekcija nėra didžiausia Lietuvos gamtosaugos problema.
Greičiau priešingai – ji yra simptomas to, kad dalis visuomenės nebesijaučia išgirsta.
Jeigu institucijos veiktų nepriekaištingai, jeigu vertingiausi miškai būtų apsaugoti laiku, jeigu visuomenė pasitikėtų visa sistema, galbūt Girių inspekcijos nė nereikėtų.
Tačiau šiandien ji reikalinga.
Todėl mes ir toliau važiuosime į miškus. Toliau filmuosime. Toliau užduosime nepatogius klausimus. Toliau kalbėsime apie tai, ką matome. Ne todėl, kad tai patogu. Todėl, kad miškai patys kalbėti negali.
VšĮ „Girių inspekcija“
Jie pridėjo ir diagramą, kokias pajamas ir iš kur gauna aplinkosauginės organizacijos
Šaltinis: Nyksciai
