Įsivaizduokite pasaulį be miestų, be raštų, be rato, be metalo įrankių ir net be duonos. Žmonės klajoja būreliais, medžioja gazeles ir renka laukinius grūdus. Ir štai vienoje kalvoje pietryčių Turkijoje šie medžiotojai sutelkia jėgas, iškala iš uolos kelių metrų aukščio, daugelio tonų sveriančius akmens stulpus, išpuošia juos lapėmis, gyvatėmis, šernais ir grifais – ir pastato tai, ką daugelis vadina seniausia pasaulio šventykla. Tai Göbekli Tepe – vieta, kuri maždaug 11 600 metų laukė, kol kas nors suvoks, ką ji iš tiesų slepia.
Kalva, kurią palaikė kapinėmis
Göbekli Tepe, turkiškai – „pilvo kalva“, stūkso netoli Šanlurfos miesto. XX a. septintajame dešimtmetyje čia lankėsi tyrėjai, pastebėjo nuolaužas ir akmens plokštes, tačiau nusprendė, kad tai tik viduramžių kapinės. Kalva dar beveik tris dešimtmečius liko ramybėje – ūkininkai ją ardavo, o akmenis kartais nustumdavo į šalį.
Viskas pasikeitė 1994–1995 m., kai čia atvyko vokiečių archeologas Klausas Šmitas (Klaus Schmidt) iš Vokietijos archeologijos instituto. Pamatęs akmenis, jis suprato, kad tai ne kapinės, o kažkas daug senesnio ir neįprasto. Kasinėjimai, kuriems jis vadovavo beveik dvidešimt metų, atvėrė pasauliui sensaciją.
Šmitas mirė 2014 m., tačiau darbai nesustojo – juos tęsia tarptautinė archeologų komanda. Per tą laiką Göbekli Tepe iš nežinomos kalvos virto viena garsiausių archeologinių vietų pasaulyje, kurią kasmet aplanko daugybė turistų.
Senesnė už viską, ką žinojome
Radiokarboniniai tyrimai parodė, kad seniausi Göbekli Tepe statiniai iškilo maždaug 9600 m. pr. Kr. – dar iki keramikos atsiradimo. Palyginkite: Gizos piramidėms – apie 4 500 metų, Stounhendžui – apie 5 000 metų. Göbekli Tepe senesnis už juos daugiau nei dvigubai. Kai čia buvo kalami stulpai, Lietuvos teritorijoje dar tik baigėsi paskutinio ledynmečio šaltasis tarpsnis.
2018 m. Göbekli Tepe įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau iki šiol atkasta tik nedidelė kalvos dalis – po žeme, geofizikos duomenimis, slypi dar daug apskritų statinių.
T formos milžinai ir akmeniniai žvėrys
Labiausiai įspūdingi Göbekli Tepe radiniai – T raidės formos kalkakmenio stulpai, išdėstyti ratu. Didžiausi siekia apie 5,5 m aukščio ir sveria keliolika tonų. Apskritimo centre paprastai stovi du aukščiausi stulpai, tarsi vyriausieji šios akmens bendruomenės nariai.
Įdėmiau pažvelgus paaiškėja, kad stulpai – ne šiaip kolonos. Ant kai kurių iškaltos rankos su ilgais pirštais, susidedančios ties „pilvu“, diržai, net strėnjuostės iš lapių kailių. Archeologai mano, kad T forma – stilizuota žmogaus figūra: skersinis – galva, stulpas – kūnas. Galbūt tai protėviai, dvasios ar dievybės.
Aplinkui – tikras akmens zoologijos sodas: lapės, šernai, gyvatės, skorpionai, grifai, gervės, laukiniai jaučiai. Daugelis jų – pavojingi ar mirtį simbolizuojantys gyvūnai. Ypač garsus vadinamasis „grifo akmuo“, ant kurio grifas, regis, laiko apskritą daiktą virš sparno.
Viskas iškalta titnago įrankiais. Norint išlaužti, pernešti ir pastatyti tokius luitus, reikėjo dešimčių, o gal ir šimtų žmonių, maisto jiems pamaitinti ir žmonių, kurie visa tai organizuotų.
Kodėl šventykla buvo palaidota?
Viena didžiausių Göbekli Tepe mįslių – kaip ji išliko. Apskriti statiniai buvo užpildyti žemėmis, akmenų skeveldromis, gyvūnų kaulais. Klausas Šmitas manė, kad tai padaryta sąmoningai: palikdami šventyklą, žmonės ją rituališkai „palaidojo“, o vėliau statė naujas. Būtent ši užpiltis apsaugojo stulpus tūkstančius metų.
Tačiau naujesni tyrimai šią versiją sukritikavo. Dalis archeologų mano, kad užpiltis kaupėsi palaipsniui – dėl šlaitų nuošliaužų, remontų ir statybinių šiukšlių. Ginčai tęsiasi iki šiol.
Teorijos: nuo puotų iki dingusios civilizacijos
- Šventykla, kuri sukūrė miestą. Šmitas tikėjo, kad pirmiausia atsirado bendros apeigos, o tik paskui – žemdirbystė ir gyvenvietės: norint pamaitinti statybininkus, reikėjo kultivuoti grūdus.
- Gyvenvietė, ne tik šventykla. Naujesni kasinėjimai rado namų liekanas, cisternas vandeniui ir įrankius, todėl dabartiniai tyrėjai Göbekli Tepe laiko ir gyvenamąja vieta.
- Didžiųjų puotų vieta. Kai kurie tyrėjai spėja, kad čia vykdavo gausios puotos, galbūt su fermentuotais grūdų gėrimais.
- Kometos kronika. 2017 m. Edinburgo universiteto mokslininkai pasiūlė, kad „grifo akmuo“ vaizduoja dangaus įvykį – kometos skeveldrų smūgį. Dauguma archeologų šią idėją atmetė.
- Prarasta civilizacija. Alternatyviosios istorijos šalininkai mano, kad Göbekli Tepe – dingusios, aukštai išsivysčiusios kultūros palikimas. Įrodymų tam nėra, bet teorija populiari.
Ką žinome ir kas lieka paslaptimi
Žinome, kad Göbekli Tepe pastatė maždaug prieš 11 600 metų gyvenę žmonės, kurie dar nebuvo tikri žemdirbiai. Žinome, kad jie gebėjo organizuotai dirbti, kalti milžiniškus akmenis ir kurti sudėtingus simbolius. Nežinome, ką tie simboliai reiškė, kam buvo skirtos apeigos ir kodėl vieta galiausiai buvo apleista. Netoliese atrandami ir kiti panašūs paminklai, pavyzdžiui, Karahan Tepe, tad šios istorijos skyriai dar tik rašomi. Daugiau apie senovės mįsles skaitykite civilizacijų skyriuje ir rubrikoje „Paslaptingos vietos“.
Göbekli Tepe primena, kad žmonija gali būti daug senesnė ir sumanesnė, nei manėme. O kaip manote jūs – ar tai pirmoji šventykla, ar tik pirmoji, kurią radome? Pasidalykite nuomone komentaruose.
Šaltiniai
- Wikipedia – Göbekli Tepe
- Archaeology Magazine – Last Stand of the Hunter-Gatherers?
- Vokietijos archeologijos institutas – The Tepe Telegrams
- The Jakarta Post – Turkey’s ancient temple site gets UNESCO heritage status

