1900 m. pavasaris. Audra priverčia graikų kempinių narų laivą ieškoti prieglobsčio prie mažos Antikiteros salos, tarp Kretos ir Peloponeso. Kai jūra nurimsta, vienas narų, Elijas Stadiatis (Elias Stadiatis), pasineria apžiūrėti dugno. Pasakojama, kad po kelių minučių jis iškilo išbalęs ir drebėdamas kalbėjo apie dugne gulinčius lavonus – žmones ir arklius. Kapitonas nusileido pats ir pamatė, kad tai ne lavonai, o bronzinės ir marmurinės statulos. Narai aptiko senovės laivo nuolaužas. Tačiau tikrasis lobis paaiškėjo tik po kelerių metų, kai muziejuje viename surūdijusio bronzos gumulo plyšyje kažkas pastebėjo mažytį dantytą ratuką.
Nuskendęs laivas ir keistas radinys
Narai buvo kilę iš Simio salos, jiems vadovavo kapitonas Dimitrijas Kontosas (Dimitrios Kontos). Graikijos vyriausybė nusprendė ištirti radinį, ir 1900–1901 m. vyko viena pirmųjų povandeninės archeologijos ekspedicijų pasaulyje. Darbas buvo pavojingas: be šiuolaikinės įrangos narai nerdavo į maždaug 50 m gylį. Vienas jų žuvo, dar du liko paralyžiuoti dėl dekompresinės ligos.
Iš dugno iškelta skulptūrų, stiklo, keramikos, monetų. Laivas, kaip manoma, nuskendo I a. pr. Kr., gabendamas prabangius krovinius, galbūt į Romą. Tarp radinių buvo ir nepatraukli, sukepusi medžio ir bronzos gumulų krūvelė. Niekas į ją ypač nekreipė dėmesio, kol 1902 m. archeologas Valerijus Staisas (Valerios Stais) pastebėjo joje krumpliaratį su smulkiais dantukais.
Krumpliaračiai, kurių neturėjo būti
Iš pradžių daugelis mokslininkų netikėjo, kad senovės graikai galėjo pagaminti tokį sudėtingą prietaisą. Juk panašaus sudėtingumo mechanizmų Europoje atsirado tik viduramžiais, kai buvo kuriami astronominiai laikrodžiai. Kai kas net svarstė, ar gumulas nepateko į nuolaužas daug vėliau.
XX a. viduryje mechanizmą ėmėsi tirti britų mokslo istorikas Derekas de Sola Praisas (Derek de Solla Price). Pasitelkęs rentgeno ir gama spindulių nuotraukas, 1974 m. jis paskelbė darbą, kuriame teigė, kad tai senovinis astronominis skaičiuotuvas. Praisas pirmasis įtikinamai parodė, kad prietaise buvo daugybė tarpusavyje sukabintų krumpliaračių, galėjusių atkartoti dangaus kūnų judėjimą.
Ką skaičiavo senovės kompiuteris
Tikrasis proveržis įvyko XXI a. pradžioje. 2005 m. tarptautinė tyrėjų grupė į Atėnų nacionalinį archeologijos muziejų atgabeno galingą rentgeno kompiuterinės tomografijos įrenginį. Trimatės nuotraukos leido „pažvelgti“ į surūdijusių fragmentų vidų ir perskaityti tūkstančius smulkių graikiškų raidžių, kurių niekas nematė du tūkstantmečius. 2006 m. žurnale Nature paskelbti tyrimo rezultatai; komandai vadovavo Tonis Frytas (Tony Freeth) ir Maiklas Edmundsas (Mike Edmunds).
Paaiškėjo, kad nedidelėje medinėje dėžutėje paslėptas mechanizmas buvo tikras astronominis skaičiuotuvas. Pasukus rankenėlę, jis rodė:
- Saulės ir Mėnulio padėtį zodiake;
- Mėnulio fazes – tam buvo skirtas besisukantis pusiau šviesus, pusiau tamsus rutuliukas;
- artėjančius Saulės ir Mėnulio užtemimus;
- kalendoriaus ciklus ir panhelėniškų žaidynių, tarp jų olimpinių, laiką.
Ypač stebina tai, kad prietaisas atkartojo netolygų Mėnulio judėjimą danguje: tam buvo naudojama dviejų krumpliaračių su kaiščiu ir grioveliu sistema, atitinkanti graikų astronomo Hiparcho teoriją. Manoma, kad mechanizme buvo mažiausiai 30 bronzinių krumpliaračių, nors iki mūsų dienų išliko tik apie trečdalis prietaiso, sutrupėjusio į 82 fragmentus. 2021 m. Londono universiteto koledžo (UCL) mokslininkai pristatė modelį, pagal kurį priekinėje pusėje buvo vaizduojamas visas tuomet žinomas kosmosas: Saulė, Mėnulis ir penkios plika akimi matomos planetos. Pagal tokius tyrimus jau sukurta ir veikiančių mechanizmo kopijų – vieną jų daugelį metų konstravo buvęs Londono mokslo muziejaus kuratorius Maiklas Raitas (Michael Wright). Sukant jų rankenėlę, ciferblatuose iš tiesų juda Saulė, Mėnulis ir planetos – lygiai taip, kaip galėjo judėti prieš du tūkstantmečius. Daugiau apie dangaus paslaptis skaitykite mūsų astronomijos naujienose.
Kas sukūrė šį stebuklą
Mechanizmo kūrėjas nežinomas. Vieni tyrėjai mini Rodo salą, kurioje veikė garsaus filosofo ir astronomo Posidonijo mokykla. Kiti prisimena Archimedą: Romos oratorius Ciceronas rašė, kad po Sirakūzų užkariavimo į Romą buvo parvežtas Archimedo sukurtas dangaus sferos modelis. Ar Antikiteros mechanizmas buvo tos pačios meistrų tradicijos vaisius, galime tik spėlioti. Tiksli prietaiso pagaminimo data taip pat ginčijama – dažniausiai minimas II–I a. pr. Kr.
Žinoma, atsirado ir drąsesnių hipotezių. Teorijų šalininkai mėgsta klausti: jei graikai prieš du tūkstantmečius kūrė tokius įrenginius, ką dar galėjo žinoti senovės civilizacijos? Kai kas net užsimena apie Atlantidos paveldą ar „pagalbą iš dangaus“. Mokslininkai į tai atsako ramiai: mechanizmo užrašai ir astronominiai ciklai puikiai atitinka tai, ką žinome apie graikų matematiką ir astronomiją. Panašių istorijų rasite mūsų civilizacijų skyriuje.
Ką žinome ir kas lieka paslaptimi
Šiandien jau gana tiksliai žinome, ką mechanizmas skaičiavo ir kaip jis veikė. Tačiau lieka didžiulis klausimas: kodėl iš antikos neišliko nė vieno panašaus prietaiso? Ar tai buvo vienetinis meistro šedevras, ar ištisos technologinės tradicijos dalis, vėliau pamiršta? Bronza buvo vertinga, todėl daugelis metalinių daiktų tikriausiai buvo perlydyti. Galbūt tik jūra, paslėpusi laivą, išgelbėjo šį vienintelį.
Antikiteros mechanizmo fragmentai šiandien saugomi Atėnų nacionaliniame archeologijos muziejuje. Jie primena, kad mūsų protėviai buvo kur kas išradingesni, nei kartais manome. O jūs kaip manote – kiek dar panašių stebuklų slepia jūrų dugnas? Pasidalykite mintimis komentaruose.
Šaltiniai
- NBC News – Ancient calculator demystified at last (2006)
- Freeth ir kt. (2006), Nature – Decoding the ancient Greek astronomical calculator known as the Antikythera Mechanism (PDF)
- UCL – Experts recreate a mechanical Cosmos for the world’s first computer (2021)
- ScienceDaily – apie 2021 m. tyrimą

