Gebėjimas kalbėti ir veikti be užuolankų yra sveikos asmenybės požymis

Vienas iš sveikos ir subalansuotos asmenybės požymių – gebėjimas kalbėti ir veikti be užuolankų, trumpiausiu keliu. Be apsimestinio kuklumo, be išsišokimų, užuominų ir dviprasmybių – tiesiai prie reikalo ir esmės. Iš kitos pusės, nesubalansuotas ir savimi nepasitikintis žmogus yra priverstas vaikščioti ratais – manipuliuoti, meluoti ir visaip išsisukinėti, – svarsto psichologas Olegas Satovas.

Šį pastebėjimą galima naudoti kaip asmeninių silpnybių detektorių ir psichologinio atsparumo ugdymui. Kas kartą, kai tiesus kelias link tikslo kažkodėl gąsdina, verta susimąstyti, kokią konkrečiai vietą skauda ir kodėl taip nesinori veikti. O tada… susiimti ir visgi surizikuoti žaisti atviromis kortomis. Pora metų praktikos ir neliks jokių skaudžių vietų…

Tačiau autorius savo tinklaraštyje pažymi, kad daugelis žmonių įstringa tuose elgesio modeliuose, kurie yra labiau būdingi vaikui nei suaugusiajam.

Vaikų gebėjimas kontroliuoti juos supantį pasaulį yra labai ribotas. Jie negali reikalauti išpildyti savo norų, o ir jų prašymai išpildomi toli gražu ne visada. Todėl vaikai, kopijuodami savo pačių tėvus, mokosi manipuliuoti – gauti tai, ko nori, užeidami aplinkiniais keliais ir išnaudodami silpnąsias juos supančių žmonių vietas. Taip atsiranda visos įmanomos ašarų, nuoskaudų, pykčio priepuolių ir kaprizų apraiškos.

Vaikai elgiasi analogiškai, kai elgiasi netinkamai, dėl ko gali sulaukti nepageidaujamos tėvų reakcijos. Užuot pripažinę savo nusižengimą ar klaidą, vaikai ieško būdų išvengti atsakomybės. Ir čia atsiranda melas, kaltės vaizdavimas, ligų simuliavimas ir kiti psichologiniai slėpynių žaidimai.

Vaikai yra pernelyg silpni ir priklausomi, kad galėtų tiesiogiai konfrontuoti arba bendradarbiauti su išoriniu pasauliu. Daugeliu atveju, tai yra tėvų, kurie dėl savo psichikos ypatumų (skaityk, neurozės) negalėjo suteikti savo vaikams tvirtos žemės po kojomis pojūčio.

Tačiau „kas kaltas“ nėra svarbu, nes dabar kalbame apie žmones, kurių vaikystė jau seniai praėjo, bet kurie ir toliau remiasi vaikiškomis išgyvenimo strategijomis.

Ten, kur manipuliavimas ir atsakomybės vengimas vaikui yra vienintelis arba paprasčiausias būdas siekti savo tikslų, suaugusiajam yra daugybė galimybių veikti be užuolankų ir gerokai efektyviau.

Suaugęs žmogus gali tiesiai šviesiai prašyti, nes dabar ir pats gali būti kuo nors naudingas.
Suaugęs žmogus gali reikalauti ir kelti sąlygas, nes dabar jis yra labiau nepriklausomas ir turi pakankamai jėgų save apginti. Suaugęs žmogus gali pripažinti klaidą, nes niekas nevers jo jaustis kaltu, o klaidos analizė ir taisymas suteiks naują naudingą patirtį. Suaugęs žmogus yra pats sau šeimininkas ir priešais jį atsiveria visas gyvenimas.

Psichologine prasme, noras išvengti atsakomybės ten, kur ją būtų galima ramiai priimti ir su ja susigyventi – labai daug energijos reikalaujantis elgesys. Taip, atsakomybės dažnai galima išvengti, bet kiekvienas toks manevras sieloje palieka mažą skylutę, pro kurią liejasi jėgos ir gera nuotaika. Kaltės jausmas, kuris privertė išsisukinėti nuo atsakomybės niekur nedings ir visada kirbės viduje.

Tas pats yra ir su mokėjimu ar nemokėjimu be užuolankų išreikšti savo norus ir realizuoti savo planus. Kam vaikščioti aplinkui, jeigu galima žaisti atvirai? Kam gėdytis, jeigu daugiau niekas negrasina pirštu ir nemuša liniuote per rankas?

Ir vis dėlto, suaugę žmonės dažnai gėdijasi reikalauti pinigų už savo paslaugas – vietoj to jie užsiima labdara ir vėliau jaučiasi išnaudojami. Gėdijasi prašyti padidinti atlyginimą, bet drąsiai skundžiasi savo finansiniais sunkumais. Gėdijasi ieškoti ir išnaudoti paaukštinimo galimybes, tyliai tikėdamiesi, kad kas nors kada nors juos pastebės.

Tačiau būtent sąžiningumas ir tiesmukumas siekiant savo tikslų pelno pagarbą. Gyventi gyvenimą bijant atsakomybės arba laukiant, kol kas nors išgirs mūsų maldas ir išpildys mūsų norus – toli gražu ne pats linksmiausias gyvenimo būdas.

Veikti be užuolankų ir ramiai priimti savo galimas klaidas nėra taip jau sunku. Kai kam tai pavyksta paprasčiau (galbūt jiems pasisekė su tėvais), bet jeigu toks elgesio modelis jums kelia baimę, tai nereiškia, kad esate pasmerktas. Pamoką, kurią kai kurie išmoksta vaikystėje, jums teks išmokti šiandien, dabar.

Kitą kartą pabandykite sąmoningai prisipažinti viršininkui ar klientui dėl savo padarytos klaidos. Prisipažinkite net jei turite galimybę išvengti šios nemalonios procedūros be jokių pasekmių. Nereikia jausti kaltės ir barstyti galvą pelenais. Klaida nėra priežastis kaltumui, tai tėra neutrali aplinkybė, reikalaujanti kokių nors veiksmų, tik tiek. Nereikia čia maišyti savo senų vaikystės emocijų. Tiesiog pasakykite – „Padariau klaidą ir noriu ją ištaisyti“.

Arba pabandykite be užuolankų išreikšti savo norą. Be užuominų, be apsimestinio kuklumo, be marmėjimų ir be mirktelėjimų. O jeigu norą galima išpildyti neištarus nė žodžio, pabandykite tai padaryti tyliai. Leiskite sau (arba prisiverskite) pripažinti, kad turite teisę turėti norų ir juos išpildyti. Kodėl gi ne? Pabandykite – rezultatas jums patiks…