Ar žinote, kad legendos kartais kalba tikriau nei istorija? Anykščių apylinkėse kiekvienas akmuo, kiekvienas medis ir kiekvienas upelio vingis turi savo istoriją, tik reikia mokėti ją išgirsti… Iš paukščio skrydžio atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas – Anykščių apylinkių kraštovaizdis, kurio neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Vietos senoliai šnabžda, kad kas kartą pakilus virš šios žemės, akys regi vis kitokį paveikslą – tarsi gamta čia gyventų savo paslaptingą gyvenimą, keisdamasi ir alsuodama kartu su žmogumi.
Šis gamtos ir kultūros vertybių lobynas nuo 1992 metų saugomas Anykščių regioniniame parke. Tačiau vietiniai teigia, kad šią vietą saugojo jau mūsų protėviai, gerbdami čia tvyrančią ypatingą energetiką ir dievų palaimą. Tai išskirtinė erdvė, kurioje susipina upių slėniai, paslaptingos senvagės, tankūs miškai ir unikalus kultūrinis paveldas.
Parko teritorijoje vingiuoja Šventosios upė – upė, kurios pavadinimas išduoda apie jos sakralinę reikšmę senovės lietuviams. Ji ir jos intakai, lyg gyvasčiai, raižantys žemę, formavosi tūkstančius metų. Šventoji – antroji pagal ilgį upė Lietuvoje, tekanti išimtinai Lietuvos teritorija, tarsi nenorinti palikti savo žemės ribų. Jos pakrantėse aptinkamos retos augalų rūšys, kurių vardai įrašyti Lietuvos raudonojoje knygoje, o vandenys – namai įvairioms žuvų rūšims. Tarp jų – ir mistinės lašišos, kurios kasmet grįžta į savo gimtąsias vietas neįtikėtinai ilgose kelionėse, tarsi vedamos kažkokios nematomos jėgos.
O kas gali būti paslaptingesnio už Rubikių ežerą? Pasipuošęs daugybe salų (net 16 salų!), jis atrodo tarsi mėlynas brangakmenis žaliame žemės audinyje. Senoliai pasakoja, kad ežeras naktimis kalbasi su salomis, o žvaigždėtomis naktimis vandenyje atsispindi ne tik dangaus kūnai, bet ir mūsų protėvių vėlės. Vandens skaidrumas kartais siekia net 4-5 metrus – tai lyg kristalas, per kurį galima žvelgti į kitą pasaulį, į žemės gelmes ir paslaptis.
Medžių lajų takas – dešimtmečio jubiliejus ir paslaptis
Ar kada pagalvojote, kaip jaustųsi paukštis, skriejantis virš miško? Anykščiuose tai ne retorinė metafora, o tikrovėje patiriamas jausmas.
Tikras Anykščių regioninio parko perlas – Medžių lajų takas, 2025 metais švenčiantis savo gyvavimo dešimtmetį. Apie šio statinio atsiradimą sklando neįtikėtina istorija: sakoma, kad idėja gimė vienam architektui sapne, kai jam prisisapnavo senovės lietuvių dievas Perkūnas, rodantis kelią per mišką taip, kad žmogaus koja nelytėtų žemės…
Šis išskirtinis statinys, 2015 metais atvėręs duris lankytojams, per dešimtmetį tapo vienu labiausiai lankomų turizmo objektų visoje Lietuvoje. Ne vienas lankytojas prisipažįsta – vaikščiodamas taku, jis pajunta keistą ryšį su gamta, tarsi miško dvasia jam šnabždėtų į ausį. Jubiliejiniais metais lankytojų skaičius artėja prie įspūdingo 2 milijonų žmonių, aplankiusių šį objektą per visą jo gyvavimo laikotarpį – tai beveik tiek, kiek gyvena visoje Lietuvoje!
Medžių lajų takas, iškilęs virš miško 21 metro aukštyje, driekiasi 300 metrų ilgiu ir veda į 35 metrų aukščio apžvalgos bokštą. Įdomus sutapimas – 35 metrai yra lygiai tiek, kiek metrų siekia aukščiausios Anykščių šilelio pušys, auginančios savo karūnas jau šimtmečius. Iš šio taško atsiveria panoraminis vaizdas į Anykščių šilelį, o rūko dienomis – mistinės tolumoje mėlynuojančių Rubikių ežero vandenų vizijos.
Šis įspūdingas statinys, iš šono primenantis tradicinės aukštaitiškos juostos rombus, vingiuoja virš miško lyg žaltys – senosios lietuvių religijos simbolis, siejamas su išmintimi ir amžinuoju gyvybės ratu. Architektų sprendimas ne tik estetiškas, bet ir praktiškas, leidžiantis takui natūraliai įsilieti į aplinką, nedarant žalos miško ekosistemai. Dešimtmetį švenčiantis takas – tai tiltas tarp žmogaus ir gamtos, tarp dabarties ir praeities, tarp žemiškojo ir dvasinio pasaulio.
Istorijos liudininkai ir kultūros paveldas – kas slepiasi po žeme?
Anykščių regioninis parkas garsėja ne tik savo gamtos turtais, bet ir turtinga kultūrine istorija, kurios paslaptys dar toli gražu neatskleistos. Čia aptinkama piliakalnių, liudijančių apie senovės baltų gyvenimą, ir kiekvienas jų saugo savo tamsias paslaptis.
Vorutos piliakalnis – galbūt vienos didžiausių Lietuvos istorijos mįslių vieta. Siejamas su karaliumi Mindaugu, jis galimai yra vienos pirmųjų Lietuvos sostinių vieta. Archeologai iki šiol ginčijasi, ar būtent čia stovėjo garsioji Vorutos pilis, kurioje Mindaugas gynėsi nuo savo priešų. Vietiniai gyventojai prisipažįsta – neramiu oru piliakalnyje vis dar galima išgirsti kovos šūksnius ir arklių kanopų dundesį…
Šiapus istorijos užmaršties išliko ir Šeimyniškėlių piliakalnis, kuris, manoma, buvo Anykščių pilis, minima istoriniuose šaltiniuose. Archeologiniai tyrinėjimai čia atskleidė XIII-XIV amžiaus gynybinių įtvirtinimų liekanas. Tačiau ne mažiau įdomu tai, ką archeologai nutyli – piliakalnyje rasti neįprasti artefaktai, kurių kilmė ir paskirtis vis dar kelia daugybę klausimų…
Vaikštant medžių lajų taku, po kojomis tiesiogine prasme atsiveria šimtmečius skaičiuojanti istorija. Anykščių šilelis – žinomiausias saugomas miškas Lietuvoje – šnara paslaptingomis istorijomis ir legendomis, išdidžiai saugodamas praeities atmintį. Ar žinojote, kad šio miško tankmėje dar XIX amžiuje buvo aptikti pagonių apeigų pėdsakai? O kai kurios šimtametės pušys, pasak senolių, turi galią gydyti? Šis miškas įamžintas Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis” (1858-1859), tapusioje lietuvių literatūros klasika, tačiau mažai kas žino, kad poetas savo kūrinyje užšifravo senovines miško paslaptis, suprantamas tik tiems, kas moka skaityti tarp eilučių.
Anykščių regioninis parkas – tai vieta, kur susitinka gamtos didybė ir žmogaus kūrybingumas, kur praeitis ir dabartis susipina į neišardomą vienį. Šiemet, švenčiant Medžių lajų tako dešimtmetį, tai puiki proga prisiminti, kokia turtinga ir įvairi mūsų šalies gamta ir kultūra.
Atvykite į Anykščius ne tik pamatyti, bet ir pajausti, išgirsti ir suprasti. Tai vieta, kviečianti stabtelėti, įkvėpti giliau ir pajusti tikrąją Lietuvos dvasią – tą dvasią, kuri jau dešimtmetį kviečia pakilti virš medžių lajų ir pažvelgti į pasaulį plačiau, giliau ir paslaptingiau.
Šaltinis: Nyksciai
