Gyveno kartą vyras, kuris visą gyvenimą dirbo ir taupė pinigus. Finansų klausimuose niekas neprilygo jo šykštumui. Labiau už viską pasaulyje jis mylėjo pinigus ir prieš mirtį pasakė žmonai: „Kai mirsiu, noriu, kad kartu į karstą sudėtum visus mano pinigus. Noriu pasiimti juos anapilin.“
Jis kartojo tai tol, kol žmona nepažadėjo tai padaryti.
Atėjo diena, kai jis mirė. Per laidotuves vyras gulėjo karste, jo žmona, apsirengusi juodai, sėdėjo šalia, o prie jos sėdėjo jos geriausia draugė. Kai atsisveikinimo ceremonija pasibaigė karstas turėjo būti uždarytas, moteris atsistojo ir tarė: „Luktelkit minutėlę!“. Rankose ji laikė batų dėžutę. Ji priėjo prie karsto ir padėjo dėžutę į vidų. Paskui karstą uždarė ir išvežė.
„Tikiuosi tu neišprotėjai ir nesudėjai visų pinigų kartu su tuo senu šykštuoliu?“ – paklausė jos draugė. Moteris atsakė: „Taip, aš sudėjau ten visus pinigus, kaip ir žadėjau. Aš esu dora krikščionė ir negaliu meluoti. Aš pažadėjau sudėti visus pinigus į jo karstą.“
„Tu nori pasakyti, kad viską iki paskutinio cento sudėjai į karstą?“ – nustebo draugė. „Žinoma“, – atsakė našlė, – „aš surinkau visus pinigus, įnešiau juos į savo sąskaitą, o jam išrašiau čekį visai sumai“.
