Žmonija pavardes vartoja nuo vėlyvųjų viduramžių, jos kilo iš aristokratiškų šeimų tradicijų ir vis labiau populiarėjo, kai žmonės persikėlė į miestus ir perdavė savo turtą bei vardus vaikams.
Laikui bėgant šios pavardės keitėsi, išnykdavo ir vėl atsirasdavo, nes žmonės persikeldavo, prisitaikydavo kalbos ir keitėsi tradicijos. Pavardės galėjo būti kilusios iš savybių (pvz., vertimai „rudaplaukis“ arba „elnias“), pravardžių (Henry keičiasi į Harry, o vėliau į Harris), profesijų (Baker – kepėjas) arba vietovių (pvz., Fields, Golmes, Woods) ar regionų (pvz., pavardė Davignon iš Prancūzijos miesto Avinjono), rašoma Gineso rekordų knygoje.
Ir nors dauguma žmonių yra sutikę žmogų, turintį tokią pačią pavardę, šis atvejis gali būti šiek tiek sudėtingesnis, jei esate iš Prancūzijos. Apskaičiuota, kad per pastarąjį šimtmetį Prancūzijoje atsirado daugiau kaip milijonas pavardžių, išnyko daugiau kaip 200 000 pavardžių ir atsirado 520 000 naujų pavardžių – Prancūzija pagal pavardžių skaičių lenkia kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę (45 000), ir likusias pasaulio šalis (Kinijoje ir Korėjoje yra tik keli šimtai pavardžių).
Taigi Prancūzija šiandien turi daugiausiai pavardžių – ir to priežastis nėra tokia paprasta, kaip jums gali atrodyti.
Žurnalas „Time“ rašo, kad „vardai Prancūzijoje yra svarbus nacionalinės politikos klausimas nuo 1539 m., kai karalius Pranciškus I įsakė, kad visų naujagimių vardai būtų ne tik registruojami, bet ir pateikiami kunigams patvirtinti, o tai paprastai reiškė, kad vardai turėjo būti parinkti iš šventųjų gyvenimo“.
Šimtmečius prancūzai gyveno pagal griežtas taisykles, nurodančias, kaip jie turi pavadinti savo vaikus, dažniausiai bibliniais vardais. Tačiau kadangi šių vardų skaičius buvo ribotas, XIX a. pradžioje jie išnaudojo visus savęs identifikavimo būdus, todėl žmonėms reikėjo kūrybiškai rinktis vardus.
Prancūzijos pavardžių atlaso atliktame tyrime buvo nagrinėjama tėvavardžių ir imigracijos įtaka prancūziškiems vardams. Patronimika – tai tėvų ir hierarchinis veiksmas, kai pavardė perduodama iš tėvo vaikui. Anglų kalboje patronimikai dažnai vartojama priesaga „son“ (pvz., Harris-son tampa Harrison), kuri dažnai kartojama ir kitose kalbose – škotai vartoja Mc arba Mac (McGregor), airiai – O (O’Brien) arba Mc/Mac, o graikai prideda „poulos“ (Dimitropoulos reiškia „Dimitrios sūnus“).
Prancūzai taip pat taiko šią taktiką, tačiau jų patroniminiai vardai neįtikėtinai įvairūs, nes surašymo metu skirtingos rašybos ir tarmės buvo registruojamos kaip savarankiški vardai.
Pavyzdžiui, visos šios pavardės yra kilusios iš vardo Jacques: Jacquet, Jacot, Jacotototot, Jacoten, Cotte, Cottet, Cotten, Jacquin, Jacquenet, Jacquard ir Jacquier.
Be to, Statistikos instituto duomenimis, nuo 50 iki 80 proc. Prancūzijos piliečių gali turėti retas pavardes. Tai reiškia, kad surašymo metu gyvų yra mažiau nei 50 jų turėtojų.
Šios pavardės dažnai išlieka, nes prancūzės ištekėdamos teisiškai nekeičia savo pavardės – asmens tapatybės dokumentuose jos pasilieka savo mergautinę pavardę, o vyro pavardę tiesiog perima kaip „vardą, kuriuo galima naudotis“ kasdieniame gyvenime.
Tyrimo autoriai taip pat pažymi, kad kita svarbi pavardžių pertekliaus Prancūzijoje priežastis yra imigracija, dėl kurios atsirado naujų pavardžių.
Nors Martin, Bernard ir Robert tebėra populiariausios pavardės, 2021 m. duomenimis, 10,3 proc. visų Prancūzijos gyventojų yra imigrantai, todėl išpopuliarėjo tokios pavardės kaip Silva ir Santos (portugalų kilmės), Diallo ar Conate (Vakarų Afrikos, prancūzų kolonijinės kilmės), Fischer ar Weiss (germanų kilmės).
Be to, pasak „Time“, Prancūzijos teismai yra atviri dar didesniam pavardžių keitimui.
„Prancūzijos įstatymai vis dar aiškiai leidžia ir net skatina prancūzus keisti pavardes, kurios, kaip manoma, blogai atspindi Prancūziją ir prancūzus“, – pažymi jie, turėdami omenyje nom ridicule, arba ‚juokingą vardą‘.
Taigi, nors galite pasikeisti pavardę, jei jums nepasisekė ir jums buvo suteiktas titulas „ponas antis“, „karvė“, „kupranugaris“ ar „asilas“ , teismai retai vykdo šiuos pakeitimus, bet leidžia jiems egzistuoti tarp turtingos Prancūzijos kultūros istorijos.