2023 m. liepos 28 d. pokalbis su ECB pirmininke Christine Lagarde, kurį vedė Anne Cheyvialle ir Florentin Collomp
2023 m. liepos 30 d
Per vienerius metus padidinote palūkanų normas iki rekordinio lygio. Ar pasiekiame šio ciklo pabaigą?
Mes daug nuveikėme ir padarėme didelę pažangą šioje kovoje su infliacija. Judame link savo tikslo. Kai pasieksime šį tikslą – vidutinės trukmės 2 proc. infliacijos tikslą – sužinosime tik pažvelgę į ekonominius ir finansinius duomenis. Ir savo veiksmus remsimės šių duomenų įvertinimu. Girdžiu, kai kurie žmonės sako, kad galutinis palūkanų pakėlimas įvyks rugsėjį. Gali būti toliau didinama politikos palūkanų norma arba galbūt pristabdoma. Pauzė, kai tik ji įvyksta, rugsėjį ar vėliau, nebūtinai yra galutinė. Infliacija turi ilgam grįžti į savo tikslą. Esame neapibrėžtumo aplinkoje ir kiekvieną susitikimą iš naujo įvertinsime situaciją ir savo veiksmus.
Ar palūkanų normos išliks aukštos, ar per ateinančius mėnesius sumažės?
Pagrindinės ECB palūkanų normos bus nustatytos pakankamai ribojančios tiek, kiek reikės, kad infliacija laiku sugrįžtų iki 2 % vidutinės trukmės tikslo. Esame įsipareigoję laiku grąžinti infliaciją į savo tikslą, todėl mums reikia pakankamai ribojančios politikos lygio ir trukmės atžvilgiu.
Ar tuo metu, kai ekonomika lėtėja, tolesni palūkanų normų kėlimai nepablogintų situacijos?
Mūsų tikslas – sumažinti infliaciją, o pagrindinis mūsų uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą vidutinės trukmės laikotarpiu. Tai būtinai reiškia aktyvumo sumažėjimą. Idealus sprendimas, žinomas kaip švelnus nusileidimas, yra saikingas aktyvumo sumažėjimas kartu su reikšmingu infliacijos kritimu. Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos BVP antrojo ketvirčio rodikliai yra gana džiuginantys. Jie palaiko mūsų scenarijų, pagal kurį šiemet euro zonoje BVP augs 0,9 proc.
Kaip reaguojate į kritiką savo pinigų politikai, kurią išsakė tokie lyderiai kaip Giorgia Meloni ar Emmanuelis Macronas?
Kaip centrinio bankininko oda turi būti stora. Be to, labai svarbu nepamiršti tikslo sumažinti infliaciją ir būti kuo aiškesniam apie naudojamas priemones ir numatomus rezultatus. Kiekvieną ketvirtį pasirodysiu Europos Parlamente ir pranešiu apie tai, ką nuveikėme.
Ar infliacija vėl suvaldoma?
Infliacija neabejotinai mažėja: 2022 m. spalį buvome 10,6 proc., o birželį grįžome iki 5,5 proc. Mažėjimą ypač lėmė sumažėjusi energijos kainų infliacija. O pinigų politika akivaizdžiai pradėjo daryti įtaką infliacijos mažinimui. Tai matote tiek kreditų duomenyse, tiek palūkanų normose – kaip žino mūsų bendrapiliečiai – ir krentančiose kreditų apimtyse, tiek įmonių paskolų paklausoje. Taip pat pradedame tai matyti realioje ekonomikoje: nekilnojamojo turto sektoriuje ir investicijų atžvilgiu. Mes daug dėmesio skiriame mūsų bendrapiliečių jaučiamai infliacijai, taip pat labai atidžiai žiūrime į infliacijos mechanizmus, kad galėtume išanalizuoti pagrindinę kainų augimo priežastį. Šiuo metu paslaugų sektorius (maitinimas, IT, telekomunikacijos, transportas…) mūsų pinigų politikai yra atsparesnis nei kiti.
Esate sakęs, kad du trečdalius 2022 m. infliacijos lėmė įmonių pelno augimas: ar įmonės pasinaudojo situacija?
Matome, kad, skirtingai nei ankstesnių krizių metu, sukrėtimas buvo toks didžiulis, staigus ir plačiai paplitęs, kad susidarė sąlygos, kurioms esant buvo gana lengva perkelti išlaidas vartotojams. Kitais laikotarpiais dėl konkurencijos ir mažesnio atotrūkio tarp pasiūlos ir paklausos įmonės absorbavo dalį išlaidų ir sumažino maržas. Šį kartą darbo užmokesčio padidėjimas, kuris reiškia pasivijimą, ir vieneto pelno augimas skatina infliaciją.
Ar bijote atlyginimų ir kainų spiralės?
Mes tai labai atidžiai stebime, nes tai turėtų didžiulį poveikį paslaugų sektoriui. Žvelgiant į infliacijos lūkesčius ir kolektyviai bei individualiai sutartą darbo užmokesčio didinimą, nematyti, kad atsirastų darbo užmokesčio ir kainų spiralė. Tačiau mūsų prognozėse tikimasi, kad įmonės padengs dalį darbo užmokesčio padidėjimo išlaidų savo maržose.
Jei darbo užmokestis neapsaugos nuo infliacijos sukeltų pajamų praradimo, ar namų ūkiai taps dideliais šio infliacinio šoko pralaimėtojais?
Per panašias krizes darbo užmokestis pasivijo infliaciją, paprastai maždaug per trejus metus. Galime tik tikėtis, kad taip ir yra. Norėčiau pridurti, kad, pavyzdžiui, nustatydamos viršutines energijos kainas, daugumos euro zonos šalių vyriausybės teikė paramą ne tik įmonėms, bet ir namų ūkiams. Vyriausybės padengė dalį namų ūkių ir įmonių prarastų pajamų.
Ar ši fiskalinė parama trukdo pinigų politikai?
Energijos kainoms krentant jau metus, manome, kad laikas atšaukti kartais suteiktą gana plačią paramą ir grįžti prie mažiau ekspansyvios fiskalinės politikos. Euro zonos vyriausybės, įskaitant Prancūziją, pradėjo tai daryti. Žvelgiant į ateitį, turime grįžti prie tvaresnio valstybės skolos lygio.
Ar didelę skolą turinti Prancūzija daro pakankamai, kad sumažintų skolą ir deficitą?
Kaip ir daugelis euro zonos šalių, Prancūzija žino, kad reikia atkurti viešųjų išlaidų politiką, atitinkančią skolos tvarumą.
Kokia jūsų pozicija dėl vykdomos euro zonos fiskalinių taisyklių reformos?
Europos Komisijai pateikėme rekomendacijas dėl supaprastintų, veiksmingesnių taisyklių, dėl kurių susitaria valstybės narės ir kurios būtų veiksmingai įgyvendinamos. Matome patrauklumą turėti taisykles, pritaikytas kiekvienos šalies situacijai, o ne vieną priemonę, kuri būtų taikoma visomis aplinkybėmis. Siūlomas ketverių metų skolos mažinimo kelias, kurį būtų galima pratęsti iki septynerių metų, mums ilgas. Be to, siūlėme sukurti bendrus fiskalinius pajėgumus Europos lygmeniu, kad būtų galima valdyti išlaidas bendriems iššūkiams, pvz., karui ir klimato kaitai, spręsti. Tai prieštaringas pasiūlymas, tačiau manome, kad prasminga, kad pinigų sąjunga taip pat turėtų fiskalinės sąjungos elementus.
Ar euro zonoje yra skolų problemų? Ar galėtume susidurti su panašiomis situacijomis kaip prieš dešimt metų?
Jei vyriausybės nustato taisykles ir jų laikosi, nėra jokios priežasties kelti tokį klausimą.
Ar finansų krizės rizika išnyksta?
Euro zonos bankai tapo daug atsparesni nuo 2008 m. finansų krizės. Kapitalo rodikliai yra žymiai didesni. Praėjusią savaitę ECB priežiūros padalinys paskelbė, kad ji ketina prašyti bankų kas savaitę pateikti atnaujintą informaciją apie savo likvidumo rodiklius, o mes tiesiog mokomės iš to, kas įvyko pavasarį su „Credit Suisse“ ir kai kuriomis JAV institucijomis. Šie įvykiai paskatino visas priežiūros institucijas ir visą finansų bendruomenę iš naujo įvertinti rizikos priemones.
Kokios yra pagrindinės rizikos, galinčios sužlugdyti ekonomiką?
Didžiausia rizika yra geopolitinė padėtis. Net esant stabiliai situacijai, kai vykdoma patikima ekonominė politika, politinis ar geopolitinis lūžis sukelia nepastovumą ir gali turėti įtakos rinkoms. Bet koks naujas sukrėtimas – ar tai būtų naftos ar maisto kainų šokas, ar klimato krizės paspartėjimas – yra potenciali rizika. Dažnai sulaukdavau kritikos dėl klimato rizikos, kuri, kaip man buvo pasakyta, egzistuoja tik ilgalaikėje perspektyvoje. Mane liūdina, kad realybė mus pasiveja, bet tokią realybę matome šiandien. Dėl sumažėjusio derliaus, dėl kurio didėja tokių prekių kaip alyvuogių aliejus ir ryžiai, kainos, kai kurios šalys, kurios daugiausia eksportuoja, pavyzdžiui, Indija, imasi protekcionistinių priemonių. Toliau El Nino ir Golfo srovės reiškiniai gali turėti įtakos maisto kainoms.
Teigiama, kad Nicolas Sarkozy patarė Emmanueliui Macronui paskirti jus ministru pirmininku: ar jums labiau patinka Frankfurtas, o ne Paryžius?
Mano rankose daug darbo. Turiu darbą ir turiu tikslą, kurio ketinu pasiekti.