Balandžio 26 d., 18 val., Anykščių menų inkubatoriuje bus pristatyta Paryžiuje gyvenančio kompozitoriaus ir biochemiko Alberto Navicko oratorija aštuoniems balsams ir erdvinei elektronikai „miške“. Po sėkmingos premjeros 2025 m. spalį, Sapiegų rūmuose šis, „Operomanijos“ prodiusuotas kūrinys, svariai prisidėjęs prie M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių minėjimo ir tąkart sulaukęs didelio melomanų susidomėjimo, pradeda savo nacionalinės sklaidos kelionę, kviesdamas klausytojus į gilią ir daugiasluoksnę patirtį.
Oratorija „miške“ – tai ne tik subtilus muzikinis kūrinys, bet ir unikalus žvilgsnis į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją iš didelę šalies teritorijos dalį dengiančio archetipinio miško perspektyvos. Nors miškas dažnai romantizuojamas kaip nekintantis gamtos fonas, šiame opuse jis iškyla kaip itin dinamiška ir daugialypė erdvė.
Kūrinio dramaturgija remiasi trimis esminiais vaizdiniais: M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ įtvirtinta Dzūkijos miško svajone, tragišku pokario rezistencinių, partizanų kovų laikotarpiu ir dabarties mišku, dėl kurio išlikimo bei bioįvairovės šiandien nerimauja ne tik ekologai, bet ir plačioji visuomenė. Čia miškas tampa nuolat besikeičiančia tapatybės erdve – vieta, kurioje susitinka asmeniniai pasakojimai, kolektyvinės traumos ir šiuolaikiniai vertybiniai pasirinkimai.
Kompozitorius Albertas Navickas pasakoja, kad kūrinio gimimą inspiravo labai skirtingi šaltiniai, kurie ilgainiui susijungė į vientisą istorinį ir emocinį audinį: „Oratorijos tekstinėje medžiagoje dera intymūs M. K. Čiurlionio laiškai žmonai Sofijai, pokario partizanų poezija, Jono Meko emigracijos kronikos ir autentiški mano šeimos narių prisiminimai. Skaitydamas šiuos tekstus supratau, kad liudiju tiek savo paties, tiek savo šalies istoriją. Šių skirtingų balsų ir laikų susitikimas leido pamatyti kūrinį kaip savitą lietuviškos tapatybės liudijimą. „miške“, be jokios abejonės, yra mano lietuviškiausias kūrinys.“
Ypatingą atmosferą kūrinyje kuria ne tik naratyvas, bet ir pati garsinė patirtis. Oratorija, atliekama aštuonių solistų ansamblio, pasitelkia erdvinę elektroniką, kuri transformuoja fizinę erdvę ir klausytojo būseną. Erdvinės elektronikos kūrėjas Edvinas Siliūnas pažymi, kad garsinė architektūra čia tampa itin svarbiu dramaturgijos įrankiu: „Manipuliuojant gyvu dainininkų garsu, siekiama sukurti ritualinį, įtraukų patyrimą, leidžiantį klausytojui tiesiogiai pabūti istorijos, aidų ir atminties nuotrupų apsuptyje.“
Šį sudėtingą muzikinį audinį meistriškai audžia solistai: Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Ieva Marmienė (sopranai), Nora Petročenko (mecosopranas), Vaidas Bartušas (kontratenoras), Vygantas Bemovas, Paulius Klangauskas (tenorai), Artūras Miknaitis (baritonas), Alfredas Miniotas (bosas) bei Gediminas Žilys (balsas garso įraše).
Dabartiniame Lietuvos kontekste oratorija įgauna ir papildomą aktualumą. Viešos diskusijos apie miškų kirtimą ir saugomas teritorijas liudija, kad miškas šiandien yra ne tik gamtos, bet ir esminio vertybinio pasirinkimo klausimas. „miške“ šios temos suskamba subtiliai, kaip neišvengiamas dabarties fonas, kviečiantis kitaip pažvelgti į tai, kaip tautinės vaizduotės simboliai laikui bėgant tampa sudėtingomis, nevienareikšmėmis, o kartais ir skaudžiomis teritorijomis. Tai kūrinys ne tik apie miško, bet ir mūsų pačių transformaciją.
Šaltinis: Nyksciai
