„Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas). Vėl prieš sausio 13-ąją uždegsime ugnį, kūrensime laužus. Sausio 13-ąją buvo ne paskutiniai laužai, ne paskutinis lietuvių kraujas pralietas. Dar buvo Sakalauskas, dar buvo Medininkai, dar buvo Pociūnas. Ir vis dainavom su Maironiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus lauks teismo dienos paskutinės. Tau dar liko sūnų; kas Tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs.“ Negi dabar pildosi tie baisūs Poeto žodžiai? Seime paruošti planai, kurie gresia Tėvynės brangiausių dalykų praradimu. Brangieji, melskimės, kad sausio 11-ą Seimas neišniekintų lietuvių kalbos, dėl kurios daugybė knygnešių atidavė savo gyvybę. Kai sužinojau, kad tokia išdavystė rengiama Seime sausio 11-ąją, tiesiog sausio 13-os išvakarėse, sudrebėjo mano širdis ir su poetu M. Martinaičiu tariau: „Ar nebaisu Tau, Dieve?“. Man tai tikrai baisu, labai baisu! Negi Lietuvos sūnūs ir dukros priims įstatymą rašyti asmens dokumentus ne lietuviškomis raidėmis? Negi jie laužys savo priesaiką? Juk tapdami Seimo nariais, padėję ranką ant Konstitucijos prisiekė, kad gins viską, kas lietuviui brangu. Broliai ir Seserys Seime, laikykitės, laikykitės savo priesaikos! Meldžiuosi už Jus, kad nelaužytumėte priesaikos, kad nebūtumėte Tautos išdavikai! Vyskupas Jonas Kauneckas Šaltinis: Nyksciai
