Lietuvoje gyventojams šiurpstant nuo brutalaus miškų naikinimo, kai kertami net ir draustiniuose ar saugomose teritorijose esantys miškai, birželio 1 dieną Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje vyko diskusija apie miškų ateitį, kurioje dalyvavo Seimo nariai Aistė Gedvilienė (buvusi Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoja) ir Simonas Gentvilas (buvęs Aplinkos apsaugos ministras), Anykščių tarybos narė Gabrielė Griauzdaitė-Patumsienė, aplinkosaugos ekspertas Žymantas Morkvėnas bei prof. dr. Alfredas Bumblauskas.
Susitikimas buvo gana keistas, nes kažkodėl čia patekęs istorikas Alfredas Bumblauskas dėstė apie tai, kaip Anykščiai priklausė Žemaičių vyskupijai. Žinoma, kalbėjusieji neapsėjo be A. Baranausko „Anykščių šilelio” ir ditirambų apie Anykščių kaip miškų krašto tapatybę ir kitus kilnius žodžius. Renginio dalyviai parypavo, kad šiandien Lietuvos miškų politikoje trūksta aiškios krypties ir politinės valios priimti sprendimus. Vis dėlto gražiais žodžiais nuo susirinkusiųjų diskusijos dalyviai neatsipirko ir renginį nusprendė užbaigti anksčiau. Ypač aštriai pasisakė Mindaugas Docaitis iš „Girių inspekcija”.
Gabrielė Griauzdaitė-Patumsienė įvertino, kad „Per savo gyvenimą esu dalyvavusi ne vienoje diskusijoje, tačiau pirmą kartą mačiau situaciją, kai dialogą pakeitė monologas, o diskusija tapo nebevaldoma”.
„Situacijai kaistant, kartu atvykę asmenys pradėjo kelti balsą ant diskusijos dalyvių, salėje pasigirdo švilpimas. Galiausiai renginio organizatoriai priėmė sprendimą diskusiją nutraukti. Labiausiai apmaudu ne dėl mūsų, sėdėjusių prie diskusijos stalo. Labiausiai gaila žmonių, kurie vakar atėjo klausytis, diskutuoti, užduoti klausimus ir pasidalinti savo nuomone, tačiau tokios galimybės taip ir negavo, nes vieno žmogaus nenoras girdėti kitus tapo kliūtimi visai diskusijai. Nesvarbu, kokios pozicijos laikomės miškų klausimais. Problemos nesprendžiamos šūksniais, švilpimu ar bandymu užgožti kitą nuomonę. Priešingai – toks elgesys atstumia žmones nuo diskusijos ir nepadeda priartėti prie sprendimų”, – rašė Gabrielė Griauzdaitė-Patumsienė.
Atsakė ir Mindaugas Docaitis iš „Girių inspekcija”, kuris teigė, kad nori paaiškinti, kodėl jam buvo sunku tylėti.
„Kai diskusijose apie miškų ateitį kaip autoritetas pristatomas Simonas Gentvilas, man kyla esminis vertybinis konfliktas. Mano nuomone, būtent jo vadovavimo laikotarpiu buvo priimti sprendimai, kurie prisidėjo prie didelio masto Lietuvos miškų nykimo, didesnių kirtimų apimčių ir sisteminių problemų, kurias šiandien matome visoje šalyje.
Todėl man sunku ramiai stebėti situaciją, kai žmogus, kurį laikau vienu iš atsakingų už šias problemas, pristatomas kaip kalbantis apie žaliąją ateitį ir balansą tarp gamtos bei verslo.
Tai nėra asmeniškumai. Tai nėra neapykanta. Tai yra neviltis ir nusivylimas dėl Lietuvos miškų būklės. Daugelis žmonių, kurie vakar buvo salėje, mato tuos pačius procesus ir jaučia tą patį nerimą.
Anykščiai man yra labai brangus kraštas. Čia gyvenu jau trejus metus ir nuoširdžiai tikiu, kad šio regiono ateitis slypi ne medienos pramonėje, o gyvo miško ekonomikoje – turizme, rekreacijoje, miško terapijose, gamtos pažinime, kultūroje ir kituose nemedieniniuose versluose. Norėčiau, kad Anykščiai taptų vienu stipriausių tokio modelio pavyzdžių Europoje.
Jeigu vakar kažkam atėmiau galimybę užduoti savo klausimą, suprantu jų nusivylimą. Tačiau tikiuosi, kad žmonės supras ir tai, kodėl miškų tema daliai visuomenės jau seniai nebėra tik dar viena diskusija. Kai matai tai, ką laikai neteisybe, kartais labai sunku apsimesti, kad viskas yra gerai.
Vis dėlto tikiu, kad mums reikia daugiau atvirų pokalbių apie Lietuvos miškų ateitį. Tik tokių, kuriuose būtų galima ne tik kalbėti, bet ir išgirsti nepatogius klausimus” – atsakė M.Docaitis. „Baltijos lizdas” nuotr.
Šaltinis: Nyksciai
