Socialiniuose tinkluose paminėta, kad prieš 35 metus, 1988 metais, per 15-asias Jono Aisčio mirties metines buvo organizuotas Jono Aisčio tėviškės tvarkymas, vieta, kuri tuo metu buvo sąvartynas. Užsienio spaudoje, žurnalo „Draugas“ 1988 m. Priedo 3 puslapyje buvo paskelbti du laiškai iš Lietuvos apie talkas Jono Aisčio tėviškėje. Laiškų autorius nežinomas, tačiau aišku, kad juos parašė išsilavinęs, mylintis Aistį žmogus. Kas jis?
Cituoju ištrauką iš pirmojo laiško: „Vis daugiau širdžių laukia susitikimo su poetu, vyresnioji karta dažniau prisimena ir primena J. Aisčio eilėraščius, o jaunimas susipažinęs su anksčiau negirdėtu lietuvių poetu nuoširdžiai priima Jo eiles ir kartu su Juo pergyvena meilę Dievui, artimui ir Lietuvai. Paskutiniaisiais metais pradėjome justi J. Aisčio sugrįžimą į Lietuvą. V. Kubilius pradėjo publikuoti J. Aisčio eilėraščius: „1983 m. Poezijos pavasaryje”, leidinyje „Dvidešimt poezijos pavasarių” (1985), „Švyturyje” (1988); L. Noreika skaitydamas lietuvių išeivijos poeziją daug širdies skyrė J. Aisčio eilėms; Respublikinė televizija transliavo skirtą poetui laidą; Kaišiadorių rajono laikraštis supažindino su poeto biografija ir eilėraščiais. Poezijos mylėtojai, akademinis jaunimas, rašytojai ir poetai skaito ir persirašinėja jų dvasią keliančias J. Aisčio eiles. Sunku aprašyti matomą meilės ir pagarbos J. Aisčiui augimą.
Birželio 12-oji aiškiai parodė, kad lietuviai, kurie atvykimu atsakė į kvietimą sutvarkyti Aisčio tėviškės aplinką, prisimena, myli ir gerbia Joną Aistį. Širdys virpėjo ir kiek džiaugsmo ašarų nuriedėjo per talką ir „susitikimą” su Aisčiu jojo tėviškėje. Mes suradome ir sutikome Aistį, o jo buvimas su mumis mus taurino ir kilnino. Darbščios jaunimo ir vyresniųjų rankos neatpažįstamai perkeitė tėviškės vaizdą. Prasmego niūri, nejauki apleistumo aplinka ir visa nušvito, atgijo. „Atsivėrė” gryčia, kiemas, šulinys, rūtų darželis…
Talkininkai nuo 12 iki 18 val. rinko sąvartas, kirto krūmokšnius, pjovė sausuolius, genėjo medžius, šienavo, grėbė, visa valė, ieškojo gryčios pamatų, tvėrė šulinį, ir statė aukurą. Jų tarpe buvo rašytojas V. Girdzijauskas v su žmona, dukra, žentu, anūku ir anūkėle; Kauno „Atgajos” klubo ir Rumšiškių apylinkių jaunimas, gydytojai, inžinieriai ir studentai iš Kauno, Razulevičiai ir Aleksandravičiai. Pjaudami dilgėlynus karkle suradome lakštingalos lizdą. „Archeologai” surado ir atkasė akmeninius gryčios pamatus, aslą, kamino padą. Dar išlikę prie poeto lango augusios alyvos, o kiek toliau vyšnios, kriaušės, topolis, o kitapus kelio tėvelio Kazimiero sodinti gluosniai.
Po talkos prasidėjo J. Aisčio 15-ų mirties metinių ir pirmas jo sugrįžimo į Lietuvą paminėjimas. Rumšiškių moksleiviui padeklamavus eilėraštį „Peizažas”, vyrų ansamblis visiems pritariant padainavo „Lopšinę”. L. Noreika prisiminė 1969-ų metų susitikimą su poetu JAV ir paskaitė jo eilių. P. Mikalauskas kalbėjo apie nematomąją Aisčio būtį, praskleidė graudesio ir sielvarto poezijos pranašišką priežastį ir skaitė nepublikuotas Aisčio eiles ir prisiminimus. Kalbėjo V. Kubilius. Pranešus, kad netrukus išgirsime paties Aisčio skaitomas eiles visi visi t.y. seneliai ir anūkėliai, tėveliai ir jaunimas suklaupė, o kas prisėdo ir tapo ramu ramu. Išgirdę Aisčio balsą pajutome savo tarpe esantį, mus subūrusi, įkvėpusį ir atgaivinusį Joną Aistį. Poetui nutilus visi atsistojo ir ramybėje pagerbė J. Aistį. P. Mikalauskui perskaičius „Mano giminės giesmės” trečiąją dainą visi kartu su Veronika Paviloniene sudainavo „Oi vėlų“ Poeto krikšto duktė prisimena, Vingio parke vyko Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas ir dalis norėjusių atvykti į J. Aisčio tėviškę poetų ir rašytojų, poezijos mylėtojų negalėjo, nes turėjo atstovauti sąjūdžiui. Nežiūrint viso to talkoje ir paminėjime dalyvavo keletą kartų daugiau J. Aisčio poezijos mylėtojų, negu pirmajame suėjime (birželio 12).
V. Sirijos Gira pasakojo apie bičiulystę su poetu J. Aisčiu, poeto nuoširdumą ir draugiškumą. A. Sirijos Girienė prisiminė Vašingtoną, poeto kambarėlį ir dabartinę jojo buveinę. Taip pat išgirdome ištraukas iš J. Aisčio laiškų mamai, sesutei ir sūnėnui, kuriuose poetas ilgėjosi Lietuvos ir vylėsi gyvas ar miręs „sugrįžti į tą žemę, iš kurios esi išėjęs, ir būti drauge”. Klausėme J. Aisčio skaitomų eilėraščių. Dainavome lietuviškas dainas.
Po paminėjimo prasidėjo jaunimo vakaronė, kurios metu jaunimas šoko ir dainavo, kol saulelė patekėjo, o dalis jų ryte išvyko į Tolminkiemį (K. Donelaičio tėviškė) dalyvauti talkoje. Šiuo susitikimu padidėjo J. Aisčio plati giminė. Atsisveikindami puoselėjome viltį susitikti stogastulpio, gryčios statymo… ir J. Aisčio palaikų sutikimo metu. Liepsnojant aukurui išgirdome Kaukakalnio legendą, Aisčio troškimą ilsėtis Lietuvos žemelėje šalia savo tėvelių. Stovėdami ratu visi uždainavome „Peizažą”. Visi susipažinome su tik pasirodžiusia pirmąja Tarybų Lietuvoje išleista J. Aisčio knyga „Katarsis”. Ant beržo kamieno buvo pakabinta laukų gėlėmis apipinta nuotrauka, iš kurios mielai ir romiai žvelgė Jonas Kossu-Aleksandravičius. Glaudžiu ratu apjuosę aukurą dainavome dainas pagal Kudirkos; Maironio ir Basanavičiaus žodžius. J. Aisčio poezija ir daina mus suliejo ir visi jautėmės, kaip viena plati giminė, nors dauguma matėmės pirmą kartą. Sugiedoję Lietuvos himną visi širdingai atsisveikinome ir išsiskyrėme su viltimi greit susitikti talkose ir Aisčio poezijos paminėjimuose-vakaronėse. Tą dieną mes pamatėme ir parodėme, kad Aistis grįžta į Tėviškę, Lietuvą ir kad jaunimas gali išsaugoti ir perduoti ateinančiai kartai Aisčio gyvą palikimą.
Mūsų dar laukia talkos, kurių metu bus nužymėtos gryčios sienos, atrastos tikslios likusių pastatų stovėjimo vietos, sodinamos rūtos, prie kelio statoma rodyklė, o sodyboje koplytstulpis su rūpintojėliu. Vėliau laukia gryčios statyba, galvojame apie J. Aisčio palaikų perkėlimą į Rumšiškių kapines. Aleksandravičiai buvo pasitraukę prie Nediejos upelio ir gyveno krantuose iškastoje slėptuvėje. Kartą atėjusi apžiūrėti namų Aleksandravičienė Marijona ir anūkė poeto kambaryje matė iš spintos ant grindų suverstas poeto knygas. O frontui praėjus, sugrįžę Aleksandravičiai rado sudegusią gryčią ir kluoną.
Prieš kurį laiką buvo talka, jos metu mes tvarkėme kiemą, pakelę ir lauką anapus kalvės, toliau atkasinėjome gryčios pamatus. Kasinėdami poeto kambaryje suradome suanglėjusių knygų krūvelę. Šios knygų liekanos nukeliavo į Respublikinę biblioteką, kur bus nustatinėjami sudegusių knygų pavadinimai. Talkininkų buvo kelis kartus daugiau negu pirmoje talkoje. Liepos 9 dienos vakarą J. Aisčio tėviškėje Dovainonyse vyko poeto 84-ų gimimo metinių paminėjimas. Skambant kanklėms ir lietuviškai dainai, prasidėjo J. Aisčio 84-ų gimimo metinių paminėjimas. Išgirsti J. Aisčio skaitomų eilių ir pabūti poeto tėviškėje atvyko poetai: A. Puišytė, V. Daunys, rašytojas V. Sirijos Gira kartu su žmona A. Sirijos Giriene, skulptorius L. Juozonis, Maironio tėviškės literatūros mokytoja V. Rimkienė, Kauno „Atgajos” ir „Ąžuolyno” klubų nariai bei etnografinių ansamblių dainininkai ir šokėjai, Dovainonių apylinkės jaunimas ir Aleksandravičiai. Bandžiau klausinėti Jono Aisčio gimines apie dalyvavimą talkose. Dauguma giminių dalyvavo, bet laikui bėgant, mažai ką prisimena.
Tikiuosi, straipsnis sudomins poeto Jono Aisčio gerbėjus.
Straipsnio autorė: dr. Valentina Šereikienė, rašytoja
Socialiniuose tinkluose paminėta, kad prieš 35 metus, 1988 metais, per 15-asias Jono Aisčio mirties metines buvo organizuotas Jono Aisčio tėviškės tvarkymas, vieta, kuri tuo metu buvo sąvartynas. Užsienio spaudoje, žurnalo „Draugas“ 1988 m. Priedo 3 puslapyje buvo paskelbti du laiškai iš Lietuvos apie talkas Jono Aisčio tėviškėje. Laiškų autorius nežinomas, tačiau aišku, kad juos parašė išsilavinęs, mylintis Aistį žmogus. Kas jis?
Cituoju ištrauką iš pirmojo laiško: „Vis daugiau širdžių laukia susitikimo su poetu, vyresnioji karta dažniau prisimena ir primena J. Aisčio eilėraščius, o jaunimas susipažinęs su anksčiau negirdėtu lietuvių poetu nuoširdžiai priima Jo eiles ir kartu su Juo pergyvena meilę Dievui, artimui ir Lietuvai. Paskutiniaisiais metais pradėjome justi J. Aisčio sugrįžimą į Lietuvą. V. Kubilius pradėjo publikuoti J. Aisčio eilėraščius: „1983 m. Poezijos pavasaryje”, leidinyje „Dvidešimt poezijos pavasarių” (1985), „Švyturyje” (1988); L. Noreika skaitydamas lietuvių išeivijos poeziją daug širdies skyrė J. Aisčio eilėms; Respublikinė televizija transliavo skirtą poetui laidą; Kaišiadorių rajono laikraštis supažindino su poeto biografija ir eilėraščiais. Poezijos mylėtojai, akademinis jaunimas, rašytojai ir poetai skaito ir persirašinėja jų dvasią keliančias J. Aisčio eiles. Sunku aprašyti matomą meilės ir pagarbos J. Aisčiui augimą.
Birželio 12-oji aiškiai parodė, kad lietuviai, kurie atvykimu atsakė į kvietimą sutvarkyti Aisčio tėviškės aplinką, prisimena, myli ir gerbia Joną Aistį. Širdys virpėjo ir kiek džiaugsmo ašarų nuriedėjo per talką ir „susitikimą” su Aisčiu jojo tėviškėje. Mes suradome ir sutikome Aistį, o jo buvimas su mumis mus taurino ir kilnino. Darbščios jaunimo ir vyresniųjų rankos neatpažįstamai perkeitė tėviškės vaizdą. Prasmego niūri, nejauki apleistumo aplinka ir visa nušvito, atgijo. „Atsivėrė” gryčia, kiemas, šulinys, rūtų darželis…
Talkininkai nuo 12 iki 18 val. rinko sąvartas, kirto krūmokšnius, pjovė sausuolius, genėjo medžius, šienavo, grėbė, visa valė, ieškojo gryčios pamatų, tvėrė šulinį, ir statė aukurą. Jų tarpe buvo rašytojas V. Girdzijauskas v su žmona, dukra, žentu, anūku ir anūkėle; Kauno „Atgajos” klubo ir Rumšiškių apylinkių jaunimas, gydytojai, inžinieriai ir studentai iš Kauno, Razulevičiai ir Aleksandravičiai. Pjaudami dilgėlynus karkle suradome lakštingalos lizdą. „Archeologai” surado ir atkasė akmeninius gryčios pamatus, aslą, kamino padą. Dar išlikę prie poeto lango augusios alyvos, o kiek toliau vyšnios, kriaušės, topolis, o kitapus kelio tėvelio Kazimiero sodinti gluosniai.
Po talkos prasidėjo J. Aisčio 15-ų mirties metinių ir pirmas jo sugrįžimo į Lietuvą paminėjimas. Rumšiškių moksleiviui padeklamavus eilėraštį „Peizažas”, vyrų ansamblis visiems pritariant padainavo „Lopšinę”. L. Noreika prisiminė 1969-ų metų susitikimą su poetu JAV ir paskaitė jo eilių. P. Mikalauskas kalbėjo apie nematomąją Aisčio būtį, praskleidė graudesio ir sielvarto poezijos pranašišką priežastį ir skaitė nepublikuotas Aisčio eiles ir prisiminimus. Kalbėjo V. Kubilius. Pranešus, kad netrukus išgirsime paties Aisčio skaitomas eiles visi visi t.y. seneliai ir anūkėliai, tėveliai ir jaunimas suklaupė, o kas prisėdo ir tapo ramu ramu. Išgirdę Aisčio balsą pajutome savo tarpe esantį, mus subūrusi, įkvėpusį ir atgaivinusį Joną Aistį. Poetui nutilus visi atsistojo ir ramybėje pagerbė J. Aistį. P. Mikalauskui perskaičius „Mano giminės giesmės” trečiąją dainą visi kartu su Veronika Paviloniene sudainavo „Oi vėlų“ Poeto krikšto duktė prisimena, Vingio parke vyko Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas ir dalis norėjusių atvykti į J. Aisčio tėviškę poetų ir rašytojų, poezijos mylėtojų negalėjo, nes turėjo atstovauti sąjūdžiui. Nežiūrint viso to talkoje ir paminėjime dalyvavo keletą kartų daugiau J. Aisčio poezijos mylėtojų, negu pirmajame suėjime (birželio 12).
V. Sirijos Gira pasakojo apie bičiulystę su poetu J. Aisčiu, poeto nuoširdumą ir draugiškumą. A. Sirijos Girienė prisiminė Vašingtoną, poeto kambarėlį ir dabartinę jojo buveinę. Taip pat išgirdome ištraukas iš J. Aisčio laiškų mamai, sesutei ir sūnėnui, kuriuose poetas ilgėjosi Lietuvos ir vylėsi gyvas ar miręs „sugrįžti į tą žemę, iš kurios esi išėjęs, ir būti drauge”. Klausėme J. Aisčio skaitomų eilėraščių. Dainavome lietuviškas dainas.
Po paminėjimo prasidėjo jaunimo vakaronė, kurios metu jaunimas šoko ir dainavo, kol saulelė patekėjo, o dalis jų ryte išvyko į Tolminkiemį (K. Donelaičio tėviškė) dalyvauti talkoje. Šiuo susitikimu padidėjo J. Aisčio plati giminė. Atsisveikindami puoselėjome viltį susitikti stogastulpio, gryčios statymo… ir J. Aisčio palaikų sutikimo metu. Liepsnojant aukurui išgirdome Kaukakalnio legendą, Aisčio troškimą ilsėtis Lietuvos žemelėje šalia savo tėvelių. Stovėdami ratu visi uždainavome „Peizažą”. Visi susipažinome su tik pasirodžiusia pirmąja Tarybų Lietuvoje išleista J. Aisčio knyga „Katarsis”. Ant beržo kamieno buvo pakabinta laukų gėlėmis apipinta nuotrauka, iš kurios mielai ir romiai žvelgė Jonas Kossu-Aleksandravičius. Glaudžiu ratu apjuosę aukurą dainavome dainas pagal Kudirkos; Maironio ir Basanavičiaus žodžius. J. Aisčio poezija ir daina mus suliejo ir visi jautėmės, kaip viena plati giminė, nors dauguma matėmės pirmą kartą. Sugiedoję Lietuvos himną visi širdingai atsisveikinome ir išsiskyrėme su viltimi greit susitikti talkose ir Aisčio poezijos paminėjimuose-vakaronėse. Tą dieną mes pamatėme ir parodėme, kad Aistis grįžta į Tėviškę, Lietuvą ir kad jaunimas gali išsaugoti ir perduoti ateinančiai kartai Aisčio gyvą palikimą.
Mūsų dar laukia talkos, kurių metu bus nužymėtos gryčios sienos, atrastos tikslios likusių pastatų stovėjimo vietos, sodinamos rūtos, prie kelio statoma rodyklė, o sodyboje koplytstulpis su rūpintojėliu. Vėliau laukia gryčios statyba, galvojame apie J. Aisčio palaikų perkėlimą į Rumšiškių kapines. Aleksandravičiai buvo pasitraukę prie Nediejos upelio ir gyveno krantuose iškastoje slėptuvėje. Kartą atėjusi apžiūrėti namų Aleksandravičienė Marijona ir anūkė poeto kambaryje matė iš spintos ant grindų suverstas poeto knygas. O frontui praėjus, sugrįžę Aleksandravičiai rado sudegusią gryčią ir kluoną.
Prieš kurį laiką buvo talka, jos metu mes tvarkėme kiemą, pakelę ir lauką anapus kalvės, toliau atkasinėjome gryčios pamatus. Kasinėdami poeto kambaryje suradome suanglėjusių knygų krūvelę. Šios knygų liekanos nukeliavo į Respublikinę biblioteką, kur bus nustatinėjami sudegusių knygų pavadinimai. Talkininkų buvo kelis kartus daugiau negu pirmoje talkoje. Liepos 9 dienos vakarą J. Aisčio tėviškėje Dovainonyse vyko poeto 84-ų gimimo metinių paminėjimas. Skambant kanklėms ir lietuviškai dainai, prasidėjo J. Aisčio 84-ų gimimo metinių paminėjimas. Išgirsti J. Aisčio skaitomų eilių ir pabūti poeto tėviškėje atvyko poetai: A. Puišytė, V. Daunys, rašytojas V. Sirijos Gira kartu su žmona A. Sirijos Giriene, skulptorius L. Juozonis, Maironio tėviškės literatūros mokytoja V. Rimkienė, Kauno „Atgajos” ir „Ąžuolyno” klubų nariai bei etnografinių ansamblių dainininkai ir šokėjai, Dovainonių apylinkės jaunimas ir Aleksandravičiai. Bandžiau klausinėti Jono Aisčio gimines apie dalyvavimą talkose. Dauguma giminių dalyvavo, bet laikui bėgant, mažai ką prisimena.
Tikiuosi, straipsnis sudomins poeto Jono Aisčio gerbėjus.
Straipsnio autorė: dr. Valentina Šereikienė, rašytoja
