Jis dar prieš tai draugų kompanijose lenkdavo rankas ir neturėjo sau lygių.
„Praeityje būdavo ir tokių nutikimų, kai restoranuose raumeningi kietuoliai bandydavo galynėtis iš pinigų. Paskambindavo man draugai ir sakydavo: “Atvažiuok ten ir ten ir pamokyk išsišokėlius. Niekada nebuvau išskirtinio kūno sudėjimo. Kai kurie tokių komercinių turnyrėlių dalyviai su kreiva šypsena žiūrėdavo į mane, bet kai prie stalo gaudavo į kaulus, atsirasdavo ir pagarba”, – šyptelėjo Europos meistrų rankų lenkimo čempionas.
Vadovavo Rankų lenkimo federacijai Prisiminkite, koks rankų lenkimas Lietuvoje buvo prieš 30 metų. Ar labai skyrėsi nuo šio sporto šiandien?
Pirmasis čempionatas vyko ne atsistojus, kaip yra dabar, o sėdint.
Pamenu, kad šį sportą rimčiau pirmasis kultivuoti pradėjo Bronislavas Vyšniauskas. Pakvietė ir mane. Treniruodavomės tuometinėje „Žalgirio“ sporto salėje. Susirinkdavo daug kietų vyrukų.
Su tuo pačiu Bronislavu Vyšniausku, regis, 1993 metais vykome ir į Europos rankų lenkimo čempionatą, į Maskvą. Dar namuose turiu nuotraukų. Smagūs prisiminimai.
Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek kartų pavyko tapti Lietuvos čempionu?
Pirmajame Lietuvos čempionate savo svorio grupėje buvau antras ar trečias, o vėliau pavykdavo užkopti ir ant pirmojo prizininkų pakylos laiptelio.
Kiek kartų? Pats niekada neskaičiavau, bet iš žiniasklaidos žinau, kad lyg ir penkiolika. Taip pat pavyko daug kartų tapti ir tarptautinių turnyrų nugalėtoju, 2013 metais – Europos meistrų rankų lenkimo bronziniu prizininku, o šiemet Vilniuje vykusiame Europos čempionate pirmas buvau tiek dešine, tiek kaire ranka.
Pats rankų lenkimo čempionatuose kelerius metus jau nebuvau dalyvavęs, bet, pasirodo, dar turiu parako. Kelerius metus ir pats buvote tarp Lietuvos rankų lenkimo federacijos vadovų. Papasakokite apie šį etapą.
Viceprezidento pareigas ėjau kiek ilgėliau, o prezidentu buvau trumpai. Tiesiog buvo tokia situacija, kai niekas nesiryžo vadovauti federacijai ir aš sutikau pabūti laikinuoju vadovu. Čia jau reikia tam turėti daugiau laiko, pasišvęsti šiam darbui, o aš dėl savų darbų tiek laiko neturiu.
Vladui Kuizinui (viduryje) dažnai tenka teisėjauti ir organizuoti varžybas.
Ūsai – vizitinė kortelė Kad ir kaip būtų, dėl šio sporto esate išliejęs išties daug prakaito: esate įkūręs Klaipėdos sporto klubą „Geležinė ranka“, Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklos patalpose treniruojate jaunimą, tarp jūsų auklėtinių yra ir Europos prizininkų, nuolat organizuodavote įvairius rankų lenkimo turnyrus. Ypač daug dėmesio sulaukdavo jūsų organizuojami rankų lenkimo turnyrai „Bocmano ranka“, kurie vykdavo per Jūros šventę ant „Meridiano“ denio.
Išties buvo daug gražių ir pergalingų akimirkų.
Tiesiog darau tai, kas man patinka. Juk daug geriau užsiimti sportu, pabėgioti, pasitreniruoti treniruoklių salėse, nei kur prie televizoriaus ekrano ar baruose sėdėti ir maukti alų. Man daug mielesnis aktyvus, su sportu susijęs gyvenimas. Be sporto vargu ar įsivaizduočiau savo kasdienybę. Tai tarsi įaugę į kraują.
Dar mokykloje išsiskyriau kovotojo charakteriu – skindavau laurus įvairiose tarpklasinėse varžybose.
Vėliau Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (LVKKI, 1999 m. institutas buvo pavadintas Lietuvos kūno kultūros akademija – aut. past.) įgijau trenerio pedagogo kvalifikaciją, bokso specializaciją pas šviesaus atminimo vieną iš tituluočiausių sovietinės Lietuvos boksininkų Algirdą Šociką.
Nuo jaunystės propagavau kovinę savigyną, 1998 metais įgijau kandidato į sporto meistrus kvalifikaciją. Klaipėdos policijos mokykloje mokiau Klaipėdos pareigūnus kovinės savigynos. Vėliau dirbau policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriaus komisaru.
Mano gyvenimas nuolat pilnas veiksmo, liūdna niekada nebūna. Tai mane ir stumia į priekį.
Kad ir pastaraisiais metais – kasryt keliuose apie 6 valandą ir pirmiausia lekiu į stadioną: pabėgioju, atlieku mankštelę, padarau prisitraukimus ir kitus rankas stiprinančius pratimus. Taip darau jau ilgus dešimtmečius.
1993 metais labai nedaug trūko, kad Maskvoje (Rusija) tapčiau Europos suaugusiųjų prizininku – likau ketvirtas. Tai tarsi medinis medalis. Ketvirtoji vieta sportininkui – pati skaudžiausia. Mano gyvenimo kredo: „Visada pirmyn“.
Vladas Kuizinas (viduryje) su Lietuvos meistrų rankų lenkimo rinktine šauniai reprezentavo mūsų šalį – su Lietuvos vėliava ir marškinėliais su užrašu „Lietuva“. Be to, iškovota visų spalvų medalių.
Jums lapkričio 5 dieną sukako 61-eri. Tie, kas jus pažįsta, teigia, kad jūs nesikeičiate. Ir aš pats jus pažįstu apie 20 metų: vis tie patys ūsiukai, tas pats linksmas nusiteikimas ir per kraštus trykštantis pozityvumas. Kaip pavyksta išlikti tokiam jaunatviškam?
Ūsai – mano vizitinė kortelė (šypteli).
Išduoti jaunystės eliksyrą? Visada visiems sakau: „Sportuokite, nes sportas – gyvybės, jaunystės ir sveikatos eliksyras.“ Jei ne įrašas pase, pats nepasakyčiau, kad man tiek metų. Apie tai net negalvoju. Svarbu ne tai, kiek tau metų, o kaip jautiesi širdyje.
Pauliaus MATULEVIČIAUS ir redakcijos archyvo nuotraukos
