Eksperimentai su pelių embrionais parodė, kad, implantavus juos į gimdos sienelę, jie visiškai epigenetiškai atjaunėja ir grįžta į nulinę gyvenimo pradžią“.
Laikui bėgant kūnas sensta kiekviena savo ląstele. Trumpėja chromosomų apsauginės galūnės, – telomeros, DNR kaupiasi cheminių žymeklių masė – epigenetinės modifikacijos. Skirtingi šių žymeklių rinkiniai būdingi skirtingam amžiui, ir mokslininkai juos naudoja kaip „epigenetinius laikrodžius“ – objektyvius ląstelių senėjimo rodiklius. Tuo pačiu metu vis dar neaišku, kodėl šie žymekliai neperduodami palikuonims.
Laikui bėgant lytinių ląstelių ląstelės taip pat sensta, tačiau jų susiliejimo dėka atsiranda jaunų lytinių ląstelių. Susidaro jaunas organizmas, kuris vėl pradeda kaupti epigenetinius pokyčius.
Todėl daroma prielaida, kad tam tikru proceso metu ar iškart po apvaisinimo ląstelės atjaunėja, pradėdamos savo biologinį amžių visiškai „nuo nulio“. Šią hipotezę patvirtino Harvardo universiteto profesoriaus Vadimo Gladiševo komandos atlikti eksperimentai. Apie juos mokslininkai rašo žurnale „Science Advances“ paskelbtame straipsnyje.
Tyrimo autoriai naudojo „epigenetinį laikrodį“, kad galėtų stebėti pelių embrionų ląstelių senėjimą. Jie nustatė, kad po apvaisinimo ir pirmaisiais embriono dalijimosi etapais jų amžius praktiškai nesikeičia.
Tačiau 4,5–10,5 vystymosi dieną, kai embrionas jau būna implantuotas į gimdos sienelę, biologinis ląstelių amžius smarkiai mažėja, grįždamas į „pradinį tašką“, iš kurio kūnas pradės naują lėtą senėjimo kelią.
Kas tiksliai vyksta šiuo laikotarpiu – dar nėra žinoma. Taip pat lieka neįrodyta, ar žmogaus embrionai patiria panašią „nulinę pradžią“ – tokie eksperimentai su žmonių embrionais yra draudžiami, nors, greičiausiai, viskas vyksta panašiai. Jei mokslininkai išsiaiškins, kaip ląstelės atsinaujina ankstyvosiose vystymosi stadijose, tai vieną dieną tai, galbūt, sudarys galimybę leisti sukurti epigenetinę terapiją visiškam žmogaus kūno atjauninimui.
Šaltinis:Infa
