Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė dalyvavo Gedulo ir vilties bei okupacijos ir genocido dienų minėjimo renginiuose. Iškilmingas šioms datoms skirtas posėdis įvyko Lukiškių aikštėje.
„Labai simboliška, kad birželio keturioliktąją kartu sujungiame iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus žodžius – „gedulas“ ir „viltis“. Okupacija, trėmimai, karas – tai sulaužyti daugybės žmonių likimai, sudaužytos svajonės, vienas nuo kito atplėšti artimiausi žmonės. Tai savos valstybės netektis ir geliantis benamystės jausmas. Galime tik pasvajoti, kaip gyventume šiandien, kokia Lietuva būtų buvusi, jei ne išorinė agresija, pamynusi teises, sunaikinusi daugybę gyvybių ir sukėlusi tiek skausmo“, – sakė premjerė.
Tačiau, anot Vyriausybės vadovės, šalia gedulo stoja viltis, kaip priminimas to, kad net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, susidūrę su brutalia jėga, ištremti į amžino įšalo žemę, savaitėmis keliavę gyvuliniais vagonais, niekinami ir žudomi mūsų pirmtakai nepalūžo, neišnyko ir neišdavė savęs. Jie sugebėjo išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, atsigauti, grįžti į Tėvynę, kovoti už laisvę, kurti ir kantriai dirbti, auginti vaikus, perteikdami jiems Tėvynės meilę ir papročius, kad niekada neužgestų tos kibirkštys, iš kurių Atgimimo laikotarpiu vėl galėtų suliepsnoti laisvės ugnis.
„Tokiuose minėjimuose kaip šis vis mažiau tiesioginių praeities tragedijų liudytojų. Šiandien aikštėje yra nemažai žmonių, kurie jau gimė Nepriklausomoje Lietuvoje, kuriems alinanti okupacija tėra tėvų, senelių pasakojimas. Labai svarbu, kad jis būtų pasakojamas, kad mūsų atmintis būtų gyva. Nes, kaip giedame himne – mes stiprybės semiamės iš praeities. Išbandymai ne tik trikdo, bet ir sustiprina bei moko atjautos kitiems. Šiandien mes galime būti kartu su broliais ukrainiečiais bei baltarusiais pirmiausia todėl, kad patys turime istoriją, kuri skatina vertinti laisvę“, – kalbėjo premjerė.
Kalbėti apie praeities išbandymus svarbu ir todėl, kad neturime leisti jiems pasikartoti. Okupacija, trėmimai – visa tai yra neapykantos materializacija. Paprastai ji kaupiasi po truputį, pamirštant klausytis vienam kito, leisti kitam būti, nesuvokiant, kad teisės be pareigų, laisvė be atsakomybės virsta tik pretenzijomis ir neišpildomais lūkesčiais.
„Šiandien vėl jaučiame įtampą prie Lietuvos sienų, girdime grasinimus. Turime būti susitelkę, drąsūs ir išmintingi. Tačiau ne mažiau svarbu kovoti ne tik su išorės agresija, bet ir su mūsų viduje susikaupusiomis nuosėdomis ir pykčiu. Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido minėjimo dienos yra labai gera galimybė dar kartą pajusti vienybę, kuri, tikiu, stipresnė nei visos tikros ir menamos mūsų skirtys“, – pabrėžė I.Šimonytė.
Aukų gatvėje šalia Tremtinių aukuro Vyriausybės vadovė dalyvavo atminties akcijoje: „Ištark, išgirsk, išsaugok“ .
Premjerė pagerbė okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukas renginyje, kuris vyko prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
„Prieš aštuoniasdešimt metų iš čia į Sibirą tremtin pajudėjo gyvuliniai vagonai pilni Lietuvos žmonių. Tai vienas skausmingiausių mūsų istorijos puslapių. Iš tiesų, turime ko gedėti. Okupacija, trėmimai, karas – tai sutraumuoti daugybės žmonių likimai, vienas nuo kito atplėšti artimieji. Tai savos valstybės netektis ir geliantis benamystės jausmas. Tai trauma, kuri veikia mūsų kolektyvinę atmintį iki šiol“, – akcentavo Ministrė Pirmininkė.
Anot premjerės, atmintis sujungia skirtingas kartas. Laisvam žmogui labai svarbu nebėgti nuo savo istorijos, nuo praeities su visais pasiekimais ir netektimis. Nes atmintis moko atsakomybės, ji primena laisvės vertę ir įkvepia drąsos, nes prieš mus gyvenę žmonės sugebėjo įveikti daug didesnius sunkumus, nei šiandien tenka mums.
„Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienos yra galimybė dar kartą pajusti vienybę, kuri, tikiu, stipresnė nei visos tikros ir menamos mūsų skirtys. Mūsų tėvai, seneliai, protėviai kartu patyrė daug išbandymų ir tegu tai padeda mums nesusipriešinti dėl kur kas menkesnių dalykų“, – pabrėžė I.Šimonytė.
