Lietuvoje prasidėjęs pedagogų streikas vertinamas skirtingai. Anykštėnė Laura Meškauskė paskelbė tekstą ALGOS KYLA, BET MOKYTOJAI STREIKUOJA. KAS DĖL TO ATSAKINGAS IR KAS MOKA ŠIO GINČO KAINĄ?. Publikuojame jos nuomonę
Lietuvoje streiką pradėjo apie 4 tūkstančiai pedagogų. Tarp jų – 25 Anykščių Jono Biliūno gimnazijos mokytojai.
Ką tai praktiškai reiškia Anykščiams? Gimnazijoje, kiek skelbta, jau galimai pakeistas pamokų tvarkaraštis, o dalis mokytojų artimiausiomis dienomis ketina nedirbti. Už streiko laiką mokytojai negaus darbo užmokesčio. Vadinasi, gindami savo interesus, jie patys prisiima ir finansines pasekmes.
O mokiniams ir jų tėvams, deja, ne ką geriau – keičiasi įprastas ugdymo ritmas. Dalis pamokų gali būti perkeliamos, o užsitęsus streikui teks spręsti, kaip kompensuoti prarastą mokymosi laiką. Ypač jautru tiems, kurie ruošiasi brandos egzaminams.
Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Vyriausybė kalba apie 7,56 proc. atlyginimų augimą, o profesinė sąjunga reikalauja bent 10 proc. didinti pareiginės algos koeficientus.
Svarbu suprasti, kad tai du skirtingi rodikliai, o ne šiaip 2,44 procentinio punkto nesutarimas.
Bet man kyla dar nepatogesnis klausimas. Kaip nutinka, kad valstybėje metų metus kalbame apie mokytojų atlyginimų tikslus, pasirašome susitarimus, o galiausiai vėl atsiduriame situacijoje, kai mokytojai streikuoja, mokiniai mokosi pagal pakeistus tvarkaraščius ir dėl to kenčia ugdymo procesas?
Ar tikrai negalime susitarti anksčiau, nei prasideda streikai? Ir kas už tai turėtų prisiimti atsakomybę?
Nesiginčysiu – valstybės biudžetas nėra neribotas. Papildomiems mokytojų reikalavimams, profsąjungos skaičiavimu, reikėtų dar apie 80 mln. eurų. Tai rimti pinigai, kuriems būtinas aiškus finansavimo šaltinis.
Bet iš kur juos paimti? Perskirstyti, sutaupyti, o gal vėl skolintis? Pasakyti „pinigų nėra“ nėra tas pats, kas pasiūlyti sprendimą.
Mano požiūriu, abi pusės turi pareigą ieškoti realaus kompromiso. Tačiau būtent Vyriausybė ir valdančioji dauguma šiandien turi parodyti, kad geba ne tik kalbėti apie problemas, bet ir jas spręsti.
Mokytojų teisės streikuoti negalima menkinti. Bet negalima ir apsimesti, kad dėl streiko sutrikęs vaikų mokymasis neturės pasekmių.
O ko šiandien labiausiai norėčiau Anykščiuose? Konkrečių atsakymų, solidarumo ir supratingumo iš visų pusių.
Svarbiausia – kuo mažiau sutrikdyti pamokas, aiškiai informuoti mokinius bei tėvus apie situaciją ir numatyti, kaip bus užtikrinta, kad mūsų rajono moksleiviai nepatirtų ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Nes kol vieni derasi, kiti jau moka šio ginčo kainą. Mokytojai – savo atlyginimais, mokiniai – sutrikusiu mokymusi. O kas prisiims atsakomybę už tai, kad iki streiko apskritai buvo prieita?
Atrodo, kad derėtis geriau mokame tik prasidėjus krizei, o jos išvengti niekaip nesugebame.
Ir dėl to tikrai labai apmaudu.
O kaip jums atrodo – ar šis streikas yra neišvengiama priemonė būti išgirstiems, ar dar vienas ženklas, kad mūsų švietimo sistemoje kažkas neveikia taip, kaip turėtų?
Laura Meškauskė
Šaltinis: Nyksciai
