Žmogus yra keistas padaras. Nuolat kur nors skuba, lekia, lyg jo lauktų koks nors didis reikalas, o ne ta pati amžinoji ramybė. Štai Anykščiuose, Gegužės gatvėje, valdžia nusprendė piliečiams padovanoti progą sustoti ir susimąstyti. Tik tie piliečiai, kaip visada, nedėkingi.
Senovės išminčiai sakydavo, kad kelias – tai gyvenimo metafora. Jei taip, tai dabartinė Gegužės gatvė yra gili, labai gili filosofinė studija. Nuėmus asfalto sluoksnį, atsivėrė tikroji Lietuvos žemė – žvyruota, duobėta, o po lietaus – vietomis pažliugusi, primenanti mūsų sielos gelmes. Vairuotojai skundžiasi, kad išmalta. O aš klausiu: kas geriau – išmaltas kelias ar išmalta siela? Važiuoji kasdien per tas duobes, dantys kaukši, amortizatoriai dūsauja, ir staiga supranti – esi gyvas! Kiekviena duobė yra mažas priminimas, kad žemėje rojaus nėra.
Vienas toks skaitytojas, matyt, dar nepasiekęs aukštesniojo nušvitimo lygio, atvėrė širdį konkurentams: „Suprantu, matau kokios dabar oro sąlygos, bet ir rangovų darbo etika nėra aukšto lygio.“
Ak, etika! Koks gražus, pamirštas žodis. Rangovų etika šiais laikais – tai menas palikti ženklus taip, kad jie netrukdytų gamtai. Pažiūrėkite, pėsčiųjų perėjos ir dviračių tako ženklai jautriai suguldyti į žalią, vešlią žolytę. Jie ilsisi. Pavargo kaboti ore ir nurodinėti žmonėms, kur eiti. Gegužės gatvėje niekas neturi žinoti, kur eiti, nes visi keliai čia vis tiek veda į tą pačią pažliugusią nežinomybę. Net pirmenybės ženklas priešpriešiniam eismui draugiškai prigulė pakelėje, tarsi sakydamas: „Neskubėk, vairuotojau, praleisk gyvenimą į priekį, tegul kiti laužo savo mašinas…“
O kokie vaizdai atsiveria tiems, kurie drįsta judėti pėsčiomis ar dviračiu! Šalia stūkso didingi akmenys, apnuogintos medžių šaknys byloja apie pasaulio trapumą ir eroziją. Vienas neatsargus žingsnis – ir tu jau nebe Gegužės gatvėje, o tiesiai istorijoje.
Stambūs geltoni ekskavatoriai ir sunkūs volai ramiai rymo it sustingę dinozaurai. Statybininkų technika tolyje stovi kaip monumentai žmogaus ambicijoms, ieškodami prarasto laiko arba bent jau kažkur giliai po žvyru prapuolusio biudžeto.
Tad nereikėtų pykti ant tų darbščių rangovų. Jų darbo etika yra ypatinga. Jie, remontuodami gatvę, moko mus kantrybės. Kai jūsų automobilis Anykščių žvyre palieka paskutines pakabos detales, išlipkite, atsisėskite šalia gulinčio mėlyno ženklo su balta rodykle ir pagalvokite, o kur iš tikrųjų sukasi jūsų gyvenimas? Ar ne į kairę?
Ir pasidarys taip lengva, taip ramu, kad netgi šis remontas jums atrodys amžinas. O amžinybė, kaip žinia, niekur neskuba.
Saulius Barasa
Šaltinis: Nyksciai
