Kai kalbame apie švietimą, dažniausiai akcentuojame egzaminus, testus, įvertinimus, pažangumą ir įvairius vaikų pasiekimus. Kur kas rečiau susimąstome, ar visa tai grindžiama pagarba žmogui, ar tikrai švietimas prasideda nuo žmogaus orumo?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto direktorė prof. dr. Vilma Žydžiūnaitė sako, kad orumas yra kritiškai svarbus švietime: kai visuomenė skatina šį vertės jausmą, kuriamas švietimas, kuriame žmonės jaučiasi gerbiami ir vertinami.
Orumas nėra pasiekimų rezultatas
Švietime dažnai pamirštama, kad kiekvienas vaikas, mokytojas, bendruomenės narys turi vertę vien todėl, kad yra žmogus – ne todėl, kad pelnė pagarbą per pasiekimus ar pažymius. Tačiau ši vertė, nors ir įgimta, reikalauja bendruomeninio pripažinimo.
„Prigimtiniam orumui atsiskleisti reikalingas pripažinimas ir pastiprinantis bendruomenės, visuomenės įvertinimas. Visi žmonės turėtų (bet negali) būti traktuojami vienodai pagarbiai, ir kiekvienas iš mūsų turėtume rimtai žiūrėti į šį įsipareigojimą, o ne kaip į kažką, nuo ko galime atsisakyti”, – sako prof. dr. V. Žydžiūnaitė.
Anot jos, žmogaus orumas reiškia mintį, kad kiekvienas žmogus yra įgimtai lygus savo vertei. Ši paprasta, bet gili koncepcija turi tris elementus. Pirma, kiekvienas žmonijos šeimos narys yra vertingas; niekas negali būti atstumtas, ignoruojamas, su juo netinkamai elgiamasi ar skriaudžiamas, tarsi jo žmogiškumas nieko nereikštų. Antra, kiekvieno žmogaus vertė yra lygi kiekvieno kito žmogaus vertei. Nė vieno žmogaus gyvybė nėra svarbesnė už kito žmogaus gyvybę. Trečia, žmogaus orumas yra neatsiejama žmogaus dalis ir jo negalima atimti.
Jei švietimo sistema riboja galimybes reikštis, būti išgirstam, kurti santykį, žmogaus orumas tampa pažeidžiamas. Vaikai tai patiria subtiliai, bet giliai – kai jų balsas ignoruojamas, kai ugdymas tampa grynai formaliu procesu, kai pamirštama jų emocinė gerovė.
Vaiko orumas gali būti pažeistas tyliai
Vaiko orumas gali būti pažeistas ne tik atviru pažeminimu, bet ir tyliai – per nuasmeninimą, kontrolę, griežtą atskaitomybę, spaudimą. Tokie patyrimai kaupiasi, formuoja menką savivertę ir baimę būti savimi.
Pasak VDU Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto direktorės, orumas menkinamas švietime, kai atimamos galimybės ugdytis savo įgimtą orumą. Taigi, norint klestėti, turėtų būti įgalintas, saugomas ir vertinamas įgimtas asmens orumas, kuris turi įtakos žmogaus gerovei, galimybėms ir pasiekimams švietimo erdvėje.
„Asmens tapatybei švietime kyla grėsmė dėl kitų žmonių nuostatų, visuomenės stigmų, stereotipų ir/ar diskriminacijos, su kuria jie gali susidurti, – teigia prof. dr. V. Žydžiūnaitė. – Taigi orumas nepraranda aktualumo švietime. Orumas švietime yra aktyvus gerovės arba savivertės patyrimas, kylantis iš teigiamų galimybių ir solidarumo sąlygų”.
Orumas kuriasi per tai, kaip klausome, kaip įtraukiame, kaip reaguojame į klaidas, į emocijas, į skirtumus: „Mes esame orumo nešėjai būdami žmonėmis. Kita vertus, atributinis, t.y. santykių ir socialinis orumas reiškia kitų veiksmus. Jis susijęs su mūsų socialiniu kontekstu ir tuo, kaip mes laikomės skirtingų vertybių kontekstiniu, socialiniu ir politiniu požiūriu, ir kaip priskiriame vertę įvairiems asmenims”.
Mokytojo orumas yra sąlyga vaiko orumui
Kalbėdami apie ugdymą dažniausiai kalbame apie vaiką, bet pamirštame mokytoją. O mokytojas, kuris nepatiria pagarbos ar emocinio saugumo, neturi vidinių išteklių puoselėti kitų orumo. Todėl švietimo sistema turi rūpintis visais savo nariais – ir jų profesine, ir emocine gerove.
„Tai, kas mes esame, kaip švietimo bendruomenės nariai, yra susiję su žmonėmis ir tuo, kuo mus laiko mūsų visuomenės. Negalime būti orūs švietime be klestinčio orumo. Pavyzdžiui, mums tai primena sovietinė praeitis, kai orumas nebuvo klestintis”, – sako medicinos ir socialinių mokslų sričių daktarė.
Ši mintis kviečia keisti požiūrį: mokytojas nėra tik žinių perdavimo grandis, o santykio kūrėjas, orumo nešėjas, taigi jam pačiam reikia orios darbo aplinkos: „Orumas švietime visada yra santykis ta prasme, kad negalime būti visiškai oriais asmenimis, jei nesame santykiuose su kitais. Tai, kas mes esame, kaip švietimo bendruomenės nariai, yra susiję su žmonėmis ir tuo, kuo mus laiko mūsų visuomenės”.
Galimybės tapti tuo, kuo nori
Pasak V. Žydžiūnaitės, žmogaus orumą švietime rodo ir tai, kiek jis turi realių galimybių tapti tuo, kuo nori būti. Ne tik žinios, bet ir gebėjimas veikti, kurti prasmingus santykius, būti savarankišku formuoja orumą kaip patirtį.
„Švietimo sistemos turėtų siekti išplėsti tiek gebėjimus, tiek jų pasiekimą, t.y. funkcionavimą, apimantį veiklas ir būsenas, kurios sudaro žmonių gerovę – gerus santykius, psichinę gerovę, gebėjimą įgyti kritinių žinių, – akcentuoja ji. – Gebėjimai yra susiję su produktais ir pajamomis, tačiau apibūdina, ką žmogus dėl to gali padaryti”.
Gebėjimai klesti ten, kur šalinamos socialinės, ekonominės ar emocinės kliūtys. Teisingumas švietime – tai ne visiems vienodai, o kiekvienam pagal galimybių atskleidimą: „Gebėjimai yra alternatyvus funkcionavimo derinys, kuriam pasiekti asmuo turi įvairius motyvus. Tai yra esminė laisvė, svarbi žmogui idant jis gyventų tokį gyvenimą, kokį laiko vertingu. Gebėjimai susiję su klausimais apie tai, kaip kiekvienas asmuo gali savo materialinių ir nematerialinių išteklių rinkinį paversti gebėjimais”.
Švietimas visų pirma yra santykis
V. Žydžiūnaitė pastebi, kad vis dar sunkiai jaukinamės supratimą, kad jauni žmonės švietime yra orūs asmenys, savo autentiškų patirčių ir istorijų kūrėjai bei pasakotojai, turintys savo socialinio (ne)teisingumo sampratą.
Mūsų tikslas švietime – peržengti šią perspektyvą, jaunimą laikant žinių bendrakūrėjais ir sutelkti dėmesį į apleistą švietimo sritį — žmogaus orumo patyrimą.
„Žmogus tampa žmogumi per daugybę santykių su kitais. Turėti orumą švietime reiškia tarpusavio ryšį su platesne bendruomene, kuriai svarbūs abipusiai žmonių santykiai ir tarpusavio pripažinimas. Klestintis orumas yra santykių erdvė, kurioje kovojama už balsą, pripažinimą ir orumą”, – sako V. Žydžiūnaitė.
Orumas – visų mūsų atsakomybė
Orumas švietime negali būti deleguotas tik mokytojui, tik vadovui ar tik šeimai. Tai visos bendruomenės atsakomybė – kolektyvinė vertybinė laikysena, kurioje kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo savo vaidmens, jaučiasi matomas ir svarbus.
Anot pašnekovės, mes visi žinome, ką reiškia būti matomiems, išgirstiems ir pripažintiems tokiais, kokie esame, ir ką reiškia su mumis elgtis taip, lyg būtume svarbūs. Lygiai taip pat jaučiamas skausmas ir kančia, jei nepripažįstamas mūsų orumas švietime.
„Nuostata į orumą švietime reikalauja, kad kiekvienas iš mūsų turėtų pagrindinę pareigą elgtis vienas su kitu tinkamai ir moraliai stiprinant santykių elementus, atitinkančius vidinį ir priskiriamą orumą bei klestintį orumą, integruojant bendruomenės svarbą. Pagarba asmeniui švietime yra (turi būti) grindžiama ne tik gebėjimų turėjimu, bet ir tuo, kaip jie yra naudojami”, – įsitikinusi pašnekovė.
Profesorė kviečia atsigręžti į esminę švietimo sąvoką. Jei ugdymas yra tik žinių suteikimas, jis neatlieka žmogaus auginimo funkcijos. Tačiau jei jis yra palydėjimas į visapusišką augimą, tuomet jis turi remtis orumu – kaip pagrindine, nepažeidžiama vertybe.
„Švietimo siekinys, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, religingumo ir tikėjimo, socialinio, finansinio ir/ar sveikatos statuso, mokymosi poreikių, patirtų klestintį orumą, išlieka bene svarbiausiu švietimo strategavimo ir įgyvendinimo vektoriumi”, – sako prof. dr. V. Žydžiūnaitė.
Šaltinis: Nyksciai
