„Prieš mums kalbantis, kaip tik feisbuke pasidalijau informacija iš ekonomisto Romo Lazutkos, kuris pateikė statistiką, kiek vyrų jaučiasi laimingi. Statistika yra aiški, turintys vaikų yra laimingesni. Bet yra moterų, kurios bando paaiškinti, kodėl santuoka yra blogai.
Nuomonė, kad vaikų nereikia turėti dėl klimato kaitos, jau kraštutinė, visiškai iš fantastikos srities. Žmonių Žemėje nemažėja, jų daugėja, tik čia reikia būti sąžiningiems ir pasakyti, kur jų daugėja. Afrikoje, kai kur Azijoje. Europa kaip žemynas yra išmirštanti.
Senosiose valstybėse suminis gimstamumo rodiklis yra blogas, nesiekia 2,1. Toks rodiklis būtinas, kad būtų užtikrinta natūrali kartų kaita. Suprantame, kad vieni nesukurs šeimos, kiti negalės turėti vaikų dėl biologinių priežasčių, vadinasi, šeimoje, kuri gali turėti vaikų, turi būti daugiau nei 2 vaikai.
Suprantame, kad idealiu atveju turi būti 3 vaikai. Bet taip jau seniai nebėra. Vadinasi, mes tiesiogine šio žodžio prasme išmirštame.
Man keisti demografų pasakymai, kad koks skirtumas, kam čia reikia tiek daug žmonių. Suprask, problema – ne žmonių skaičius. Sako, va, pažiūrėkite į kokią Islandiją, čia mažai žmonių ir jie gyvena. Bet tokią prielaidą gali daryti tik tokiu atveju, jei yra tas 2,1 gimstamumo.
Visuomenė senėja, nėra blogai, kad žmonės ilgiau gyvena. Bet senėjimas reiškia, kad keičiasi proporcija, kiek yra visuomenėje jaunų ir vyresnių žmonių. Jeigu mes tikimės sulaukti senatvės ir susitaikome su tuo, kad nėra vaikų, tai reiškia, kad mes būsime palikti vieni. Tiesiog nebus kam rūpintis, nebus kas uždirba ir moka pensijas.
Dabartiniams pensininkams mokame mes dirbdami ir mokėdami mokesčius. Pasikeitus visuomenės struktūrai, laukia labai tragiškos pasekmės”, – išskirtiniame interviu „Vakaro žinioms” sako Europos Parlamento narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Aurelijus Veryga.
– Demografams nepatinka ir klausimai apie tautos išnykimo tikimybę.
– Jeigu pasižiūrėtume demografų pranešimus, jie labai teisingai parodo gyventojų amžiaus struktūrą. Moterų, kurios yra to amžiaus, kai gali susilaukti vaikų, skaičius tragiškai susitraukęs. Nebeišvengiamas yra visuomenės susitraukimas. Nebent moterys, kaip XX a. pradžioje, turės po 13 vaikų. Bet nebus taip.
Suprantame, kad taip greitai niekas nesikeičia. Turėsime didelę rimtą duobę. Bet dabar jau klausimas: ar mes apskritai bandysime lipti lauk? Ar yra tokia ambicija? Nes duobė bus. Mes turėsime labai rimtų bėdų.
Visi šneka apie pensinio amžiaus ilginimą ir taip toliau. Nes nebus ką daryt. Nebus kas tas pensijas moka… Jeigu ir šiandien toliau visi svaigs apie klimato apsaugą neturint vaikų, apie tai, kad vaikai yra blogis, – juk visokie straipsniai pilasi. Merginos rašinėja…
Aš suprantu, kad jos turi tokią nuomonę, tai tegu turi asmeniškai. Bet tie, kurie spausdina tokius straipsnius, nesuvokia, ką daro.
Juk labai daug žmonių veiksmų priklauso nuo tam tikrų psichologinių nuostatų, ir jas labai nesunku pasėti žmogaus galvoje. Kiek Morgana (Morgana Danielė, politikė, – aut. past.) rašė istorijų apie baisius nėštumo patyrimus, įsivaizduoju, skaito jauna mergina, tai turėtų visoms baisu pasidaryti susilaukti vaikų. Suprask, turėsiu pereiti per pragaro kančias…
Taip, dalis moterų suserga pogimdyvine depresija, reikia laiku ją diagnozuoti ir padėti toms moterims. Bet tokių moterų yra nedaug, negalima sakyti, kad taip nutiks visoms.
– Dar nepasakėte, kiek yra straipsnių apie netradicines šeimas, kur gyvena keli vyrai ir viena moteris arba atvirkščiai. Ir žmonės skaito.
– Pajuokausiu, greitai užsisuks šis kranelis, pasižiūrėjus, kaip Maskas ravi visus fondus Amerikoje. 90 proc. tų straipsnių pasibaigus pinigams baigsis.
Nes tokie straipsniai neturi nei logikos, nei prasmės, nei tų žmonių yra daug. Nėra prasmės juos aprašinėti ir fetišuoti. Klausimas tik, ar vietoj jų atsiras kažkas kito, kas formuos nuomonę apie gausias šeimas? Kiek yra straipsnių apie tai, kaip gausios šeimos gyvena? Vienas kitas tik.
Labai daug neigiamų žinučių matau apie disfunkcines šeimas, išsiskyrė, sumušė… Tai irgi formuoja tam tikrą nuostatą.
Štai feisbuke prasiginčijome su viena mergina, ji įmetė man statistiką, kad daugiau žudosi išsiskyrę vyrai ir susituokusios moterys. Pradėjau ieškoti, iš kur ta statistika, radau vienos moters surankiota iš amerikiečių 15-os skirtingų šaltinių. Radau naujausius duomenis, kad žmonės, gyvenantys santuokoje, yra 30 proc. laimingesni.
Tai kas čia? Ieškoma šaltinių, kartais net išsigalvotų, kad būtų pagrindžiamos baimės. Žmogus sako, „man neduota būti mama.
Aš žinau, aš supratau, aš apsisprendžiau”. Buvimas tėvais yra mūsų genuose. Čia mes neapsisprendžiame. Instinktas, noras rūpintis, turėti vaikų yra įgimtas.
O ieškoma kažkokių šleivų kreivų paaiškinimų. Net viešų. Užuot sprendus vidinius konfliktus, bandoma paaiškinti kvailus pasirinkimus. Ir atsiranda dar durnesnių, kurie ima tą spausdinti. Užsisuka nuomonės formavimo, nepagrįstų baimių skleidimo ratas.
Niekas neneigia, kad yra disfunkcinių šeimų, bet negalima apie visas taip sakyti, absoliuti dauguma tokios nėra.
Nereikia iš šeimos daryti baubo.
– Akcentavote, kad gimus vaikams šeimai išauga išlaidos. Žmonės baiminasi. Bet baiminasi ir dėl to, kad teks atsisakyti komfortiško gyvenimo?
– Čia irgi yra tiesos. Rastume skirtumų tarp didesnių ir mažesnių miestų. Ko gero, vilniečiai turės vienas bėdas, o regiono gyventojai – kitas. Vilniečiai turi iššūkių vaikus leisti į darželį, į mokyklą ir kai kam tai gali labai brangiai kainuoti.
Kai kuriuos atvejus galima paaiškinti pinigų stygiumi. Žmonės skaičiuoja, kiek vaikų galės išleisti į karalienių mortų mokyklas arba į brangius universitetus. Ne visi tiek uždirba. Bet regionuose dauguma mokyklų nemokamos, nors taip, vaiką reikia ir aprengti, ir pamaitinti.
Vaiko gimimas neturėtų tapti socialine-ekonomine problema jauniems žmonėms. Turi būti mechanizmai, kurie apsaugotų žmones.
Pamenate, vienu metu buvo padaryta, kai mama, išėjusi į vaiko auginimo atostogas, gaudavo 100 proc. atlyginimo. Tai kiek vaikų buvo prigimdyta! Saugiai jautėsi moterys. Mano karta taip prisigimdė po du tris vaikus. Ir žmonės jautėsi ekonomiškai saugūs.
O dabar niekas nebegauna 100 proc. Vis dėlto ekonomika dar nėra viskas. Viskas prasideda žmogaus galvoje. Todėl gana piktai su visais ginčijuosi, nes, manau, yra daroma didžiulė žala sėjant žmonių galvose baimes. Kartais žmonės gali susitaikyti ir su sunkesniais ekonominiais laikais, jeigu mato didesnę prasmę nei pinigai…
– Girdime ir kalbas apie tai, kad moterys namie, tyrimų duomenimis, dirba 10 kartų daugiau nei vyrai, vaiko gimimas kokiai moteriai atrodys misija neįmanoma…
– Nesibaigiantis priešinimas tikrai neprideda darnos, noro kurti šeimą. Nes viena lytis vaizduojama šeimoje kaip auka.
Po tokių tyrimų buvo internete ir pajuokavimų, ką veikia kaimynystėje vyrai ir moterys. Vyrai kasa griovį, ant stogo laipioja, dirba sunkesnius fizinius darbus, ir tai yra įprasta.
Aš žinau moterų, kurios ir mūrija, ir pjauna, bet čia labiau išimtis nei taisyklė, juo labiau kad ten, kur taip vyksta, nelabai ir to vyro yra. Ką padarysi, reikia namie kažkaip tvarkytis.
Aišku, jei žmonės gyvena mieste, daugiabutyje, ir ten vyriškų sunkių darbų nėra, ir jeigu vyras grįžęs namo nepadeda nei vaikų prižiūrėti, nei moteriai leidžia pailsėti, tai negerai, taip neturi būti. Jei vyras grįžęs tik griūna ant sofos pagulėt ir pavalgyt, taip neturi būti, žmonės šeimoje turi dalytis atsakomybėmis. Ir paprastai taip būna.
Yra darbų, kur vyrai gali padaryti geriau nei moteris, ir nėra reikalo tų moterų kankinti grioviuose kažkur. Ir yra, kur moterys nepakeičiamos, pirmais vaiko augimo metais tėtis mamos nepakeis, kad ir kaip norėtų ar prisigalvotų. Mama yra nepakeičiama.
– Žinomos mamos socialiniuose tinkluose dalijasi motinystės iššūkiais, galbūt iš noro dalytis patirtimi negu gąsdinti, kaip čia sunku?
– Nenorėčiau tikėti, kad jos specialiai motinystę demonizuoja, ypač kai žmogus dalijasi savo patirtimi. Aš irgi galėčiau papasakoti visokių patirčių, kaip būdavo sunku, ir kai vaikai nemiega. Bet toks gyvenimas, vaikai užauga ir paskui miega (juokiasi).
Būna iš pradžių ir mašinoje vežioji, kad vaikas užmigtų, nes kitaip neišeina. Bet čia ne vienintelis dalykas, su kuriuo gyvenime susiduri kaip su sunkumu. Kad ir kol automobilį išmokstame vairuoti, būna sunku, baisu, gėda. O kai išmoksti, tai džiaugsmas.
– Niekas neateina lengvai.
– Na, taip, jeigu gyventų žmonės tik hedonistinį gyvenimą, tai reikia tada susitarti. Vieni mėgaujasi ilgais rytais, saulėtekiais, saulėlydžiais, latė kavomis, o kiti dalį savo gyvenimo paskiria prasmingesnei užduočiai. Bet visi gauna viską vienodai. Ir pensiją, ir garantijas.
O kodėl taip turi būti?!
Suprantu, jei žmogus biologiškai negali susilaukti vaikų, nepavyko rasti antros pusės… Bet jeigu tai yra iš hedonizmo, na, tai tada pats ir rūpinkis savimi. Kodėl čia kiti turi tavimi rūpintis…
– Dėl savo griežtos pozicijos šeimos klausimu sulaukiate palaikymo?
– Tikrai yra žmonių, kurie pritaria, yra tokių, kurie piktinasi, tiesą sakant, nelabai ir valdosi. Visokiais epitetais apdalina, maždaug, ko čia kišasi, lenda.
Nei aš ką spaudžiu, nei aš nurodinėju, kalbu apie visuotinę problemą, kuri turėtų rūpėti visai visuomenei. Kalbėkimės, galvokime, kaip ją spręsti, nesu orakulas, kad pasakyčiau, kaip tą padaryti. Bet užuot sprendus problemą, ji tik gilinama. Nežinau, ar specialiai, ar iš nesupratimo.
Man tai panašu į norą save pribaigti. Nors ir matome, kad yra blogai, bet darome viską, kad galutinai nusibaigtume.
