„Atėjome į civilinės metrikacijos biurą pateikti prašymą santuokai sudaryti. Užpildėme prašymą, išėjome į banką apmokėti paslaugą. Jis maždaug už 200 metrų už civilinės metrikacijos biuro. Nuėjus pusę kelio, staiga supratau, kad už šio vyro tekėti nenoriu. Su juo nenoriu net kalbėtis. Jis man neįdomus. Visai. Galvoju: „Ką gi man daryti? Taip elgtis negalima. Jo mama buvo pas mano mamą, tarėsi dėl vestuvių. Bet, kita vertus, kodėl turėčiau save versti?“ Sustoju ir sakau: „Klausyk, aš nenoriu.“ Jis klausia: „Ko nenori? Eiti į banką?“ Atsakau: „Ne, nenoriu tuoktis.“ Ir gyvenimas parodė, kad tai buvo teisingas sprendimas. Net ir dabar, jeigu manęs kas nors netenkina, aš nutraukiu bet kokius santykius, kad ir kokie jie būtų: verslo, draugystės ar meilės.
Prisiminiau puikų Liz Gilbert tekstą:
„Per pastaruosius metus surinkau nemenką netinkamų jausmų kolekciją. Viena mano draugė vestuvių dieną vietoje džiaugsmo savyje aptiko stiprų liūdesį. Tai aiškiai buvo kažkas ne taip. Įsivaizduokite – trys šimtai svečių, prabangi Vera Wang suknelė ir liūdesys?
Gėda, kuria ji bandė maskuoti šį liūdesį, sugadino jai visus ateinančius santuokos metus. Žinoma, geriau nieko nejausti, nei jausti kažką ne tą!
Kita draugė, rašytoja Ann Patchett, neseniai internete paskelbė drąsų įrašą apie kitą netinkamą jausmą. Kai po sunkios ligos mirė jos tėvas, Ann jautėsi laiminga. Bet žmonės, perskaitę jos straipsnį internete, savo komentarais ją sudegino iki pelenų. Juk taip jaustis nevalia. Tačiau Ann jautėsi būtent taip – nepaisant to (arba dėl to), kad ji dievino savo tėtį ir juo rūpinosi. Ji džiaugėsi dėl jo ir dėl savęs, nes kančia pagaliau baigėsi. Ir vietoje to, kad nutylėtų apie šį neteisingą jausmą, ji juo atvirai pasidalino. Didžiuojuosi jos drąsa.
Kitas draugas po daugelio metų prisipažino: „Nekenčiu Kalėdų. Visada jų nekenčiau. Daugiau jų nebešvęsiu!“. Taip negalima!
Draugė nejaučia jokio liūdesio ir nesigaili dėl aborto, kurį ji pasidarė prieš trisdešimt metų. Kaip ji drįsta!
Draugas liovėsi skaityti naujienas ir kalbėti apie politiką, nes vieną dieną sukaupė drąsą ir pasakė: „Jeigu atvirai, man tai neberūpi.“ Kaipgi taip?
Vienas draugas man pasakė: „Žinai, sako, kad dar niekas mirties patale nesiskundė, kad praleido per mažai laiko darbe. Nes šeima ir draugai daug svarbesni. Tai va, ko gero aš būsiu pirmasis. Dievinu savo darbą ir jis teikia man daugiau džiaugsmo nei šeima ir draugai. O ir dirbti yra daug paprasčiau nei spręsti šeimos problemas. Darbe aš ilsiuosi“. Ką? Taip negalima!
Draugė manė, kad kraustosi iš proto, kai pajuto didžiulį palengvėjimą – jos vyras paliko ją po dvidešimties „geros santuokos“ metų. Ji buvo atsidavusi šeimai, ji juo tikėjo ir buvo ištikima, bet jis ją paliko. Ji turi kentėti! Ji turi jaustis išduota, pažeminta, įskaudinta! Yra scenarijus, kaip derėtų elgtis gerai žmonai, kai jos vyras nusprendžia skirtis, bet pagal šį scenarijų ji pabėgo nuo gyvenimo ir viskas, ką ji jautė – netikėtos laisvės suteikiamas džiaugsmas. Jos šeima nerimavo. Juk draugė jautėsi kažkaip ne taip. Jie norėjo nupirkti jai tablečių ir užrašyti pas gydytoją.
Kartą mano mama prisipažino, kad laimingiausias jos gyvenimo tarpsnis prasidėjo tada, kai mes su sese išvažiavome iš namų. Ta prasme? O kaipgi tuščio lizdo sindromas ir nesibaigianti kančia? Motinos privalo gedėti, kai vaikai palieka namus. Bet mano mama norėjo sušokti tango, kai jos namai ištuštėjo. Visos mamos kentėjo, o ji norėjo dainuoti. Be abejo, ji niekam apie tai neprasitarė. Ją iš karto apkaltintų esant bloga mama. Juk gera mama negali džiaugtis laisve nuo vaikų! Taip negalima! Ką kaimynai pasakys?
Ir dar šis tas desertui: vieną dieną mano draugas sužinojo mirtiną diagnozę. Gyvenimą jis mylėjo stipriau nei bet kuris kitas žmogus, bet pirmoji jo mintis buvo: „Ačiū Dievui.“ Jis buvo laimingas. Jis jautė, kad viską padarė teisingai ir greitai viskas pasibaigs. Jis miršta. Jis turėtų jausti baimę, įniršį, skausmą, liūdesį. Bet viskas, apie ką jis galvojo, buvo: „daugiau dėl nieko nereikės jaudintis.“ Nei dėl santaupų, nei dėl pensijos, nei dėl sudėtingų santykių. Nei dėl terorizmo, nei dėl globalinio atšilimo, nei dėl garažo stogo remonto. Jam net nebereikėjo jaudintis dėl mirties. Jis žinojo, kaip pasibaigs jo istorija. Jis buvo laimingas. Iki pat pabaigos.
Jis man pasakė: „Gyvenimas – sudėtingas dalykas. Net geras gyvenimas. Mano gyvenimas buvo geras, bet aš pavargau. Laikas iš vakarėlio eiti namo. Ir aš pasiruošęs.“ Kaip jis drįsta? Gydytojai tvirtino, kad jis yra ištiktas šoko ir skaitė jam ištraukas iš lankstinukų apie liūdesį. Bet jis nebuvo ištiktas šoko. Šokas – tai kai nėra jausmų. O jis jautė ir jautė laimę. Gydytojams tai tiesiog nepatiko, nes tai buvo neteisingas jausmas. Tačiau mano draugas turėjo teisę jausti būtent tai, ką jautė – nejaugi šešiasdešimt sąmoningo ir sąžiningo gyvenimo metų nepakako, kad jis užsitarnautų tokią teisę?
Draugai, noriu, kad leistumėte sau jausti tai, ką iš tikrųjų jaučiate, o ne tai, ką jums primeta kaip teisingus jausmus.
Noriu, kad pasikliautumėte savo pojūčiais.
Noriu, kad žodžiai „jaučia kažką ne tą“ jums keltų juoką, o ne gėdą.
Mano draugas Robas Belas pasakojo apie tai, kaip teiravosi savo terapeuto: „Ar normalu, kad taip jaučiuosi?“, o šis kantriai atsakydavo: „Ech, Robai… jau seniai nieko nebėra normalaus“.
Man taip pat jau seniai nebėra nieko normalaus. Neketinu kentėti ir gėdytis dėl to, ką jaučiu.
Jeigu esu laiminga, mano laimė yra tikra ir reali man.
Jeigu aš liūdžiu, mano liūdesys yra tikras ir realus man.
Jeigu aš myliu, mano meilė yra tikra ir reali man.
Niekam nebūna geriau, kai aš prisiverčiu galvoti, kad jaučiu ne tai, ką jaučiu.
Gyvenkite taikoje su savimi. Jauskite tai, ką jaučiate.
O visa kita – KAŽKAS NE TAI. Jums.
Su meile…
