Prisiminkime su Anykščių kraštu susijusį rašytoją Juozą Baltušį, jam balandžio mėnesį būtų sukakę 114 metų. Žurnalas „Metai“ publikavo rašytojo Juozo Baltušio (1909-04-27 – 1991-02-04) rankraščius „Vietoj dienoraščio“. O Anykščių viešojoje bibliotekoje saugomi vertingi J. Baltušio rankraščiai pasakoja, kad legendinis Juza galėjo būti visai kitoks.
Dienoraštyje – apie džiaugsmus
Dienoraštį J. Baltušis rašė nuo 1969 m. Viena iš dienoraščio ištraukų įdomi ir anykštėnams, nes joje J. Baltušis, sulaukęs bene garsiausio savo kūrinio „Sakmė apie Juzą“ prancūziško leidimo, prisimena, ko jį mokė žymusis anykštėnas Antanas Vienuolis-Žukauskas.
Rankraštyje, datuojamame 1990 m. spalio 19 diena, J. Baltušis pasakoja apie emocijas, kurios užplūdo sulaukus naujos knygos. „Šiandien man šviesi diena, kokios seniai nebemačiau per ilgus savo gyvenimo metus: atidaręs siuntinį iš pašto, radau jame… „Sakmę apie Juzą“, išleistą Paryžiuje „Alinea“ leidyklos. Jau išleista! Ir dar kaip! Popierius – aukščiausios kokybės, kokio negavau jokiai savo knygai niekur kitur. Ir jo nepagailėta: kiekvienas knygos skyrelis pateikiamas atskirai, paliekant švarią vietą, kur puslapyje teksto nepriteko. Viršelio piešinys kiek keistokas, nutariau, kad prancūzai, matyt, šitaip įsivaizduoja mano Juzos sodybą Kairabalėje. Ką gi, dieve jiems padėk. Knygos pabaigoje pridėtas prancūzams sunkiau suprantamų lietuviškų žodžių žodynėlis. Knygos pradžioje įrašyta, kad versta „Sakmė“ iš lietuvių ir rusų kalbų. Ištryško man ašara, priglaudus knygą prie širdies ir pabučiavus ją, kaip mokė mane A. Vienuolis-Žukauskas. Jau nebekalbant apie jos pasirodymo svarbą prancūzų kalba, dar sujaudino toji aplinkybė, kad knyga išėjo būtent pačiu reikiamiausiu man laiku, kai tebesu kai kurių žmonių, pirmiausia Lietuvos rašytojų sąjungos vadovų, diskriminuojamas“, –rašė J. Baltušis.
Reiktų priminti, kad rašytojas tuo sudėtingu metu patyrė spaudimą ne tik iš Lietuvos rašytojų sąjungos vadovų, bet ir iš Anykščių politikų. J. Baltušiui buvo suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas (1976 m.). Po viešų J. Baltušio pareiškimų šis vardas Anykščių rajono tarybos sprendimu jam buvo panaikintas. Jam taip pat buvo suteiktas ir Kupiškio krašto Garbės piliečio vardas, tačiau kupiškėnai analogiško sprendimo nepriėmė.
Minimi kartu
Rašytojai buvo susiję, nes dažnos A. Vienuolio – Žukausko knygos redkolegijoje galima perskaityti ir J. Baltušio pavardę, o dalį tiek vieno, tiek kito autoriaus kūrinių kritikai „nurašė“ atėjus nepriklausomybei. Įdomu ir tai, kad ne visi pasidavė spaudimui nepripažinti tariamai „bevertės“ socializmo laikotarpiu kurtos literatūros. 2014 metais Šiaulių universitete Lina Vozgirdienė parašė magistrinį darbą „ Antano Vienuolio ir Juozo Baltušio proza: kūrinio ir konteksto sąveika“.
Autorė nurodė, kad darbo sumanymas yra „reabilituoti“ „estetiškai beverte“ vadinamą sovietmečio literatūrą, išnagrinėti Antano Vienuolio ir Juozo Baltušio tekstų ir konteksto sąveiką bei pateikti ideologizuotas ir neideologizuotas kūrinių analizes. Darbo objektu laikomi ne tik nagrinėjamų rašytojų apsakymai (Antano Vienuolio apsakymai – „Išdukterė“ (1945), „Samdinė Alena“ (1953) ir „Ledai lūžta“ (1950) bei Juozo Baltušio – „Aš jau ne piemenė“ (1933), „Abišalė“ (1946) ir „Valiusei reikia Alekso“ (1960), bet ir kita tyrimo medžiaga – viešos rašytojų kalbos, sovietmečio lietuvių literatūros vadovėliai bei metodinė medžiaga.
Remiantis ideologizuotomis Antano Vienuolio ir Juozo Baltušio prozos interpretacijomis, pastebimas sovietmečio kritikos subjektyvumas. Dėl šališkos kūrinių interpretacijos kai kurie kūriniai buvo net „iškraipomi“. Nagrinėtų apsakymų bendražmogiškų temų aktualumas, poetikos spalvingumas kūrinius paverčia klasika, kuri lieka vertinga ir aktuali visais laikais“ – savo darbą apibūdino L. Vozgirdienė.
Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio muziejaus direktorius Antanas Verbickas sako, kad duomenų, jog abu rašytojai bendravo, yra. „Apie Smetonos laikus nekalbu, tačiau jei pažvelgsime į tą patį J. Baltušio dienoraštį, pamatysime, kad 1946 m., kai J. Baltušis redagavo „Pergalę“, yra užfiksuota, kad A. Vienuolis ten atnešė savo apsakymą „Išdukterę“. Tai pirmas žinomas jų susitikimas. Vėliau J. Baltušis prisidėjo prie tos pačios „Išdukterės“ ir romano „Puodžiūnkiemis“ išleidimo“ – sakė A. Verbickas.
Trys vaikai – trys likimai
Sovietmečiu J. Baltušis gana dažnai atvykdavo į Anykščius, nes čia gyveno jo mama ir sesuo Marytė, kuri buvo vienuolė. Apie tai pasakojo J. Baltušio dukra Rita Baltušytė. „Su jo (tėvo, – aut. past.) mama Marijona Baltušyte-Juozėniene, kurią vadinome Didžiąja bobute, praleidau nemažai laiko nuo pat gimimo Kaune. Vėliau vasarodavom pas ją ir tėvo seserį Marytę Anykščiuose, ji dažnai atvažiuodavo žiemą praleisti pas mus į Vilnių. Buvo puiki pasakotoja, klausydavomės jos valandomis. Tėvas ją labai mylėjo, nepaprastai gerbė, užjautė ir jos klausė… Kartais jos klausdavau, kaip jaučiasi turėdama tris labai skirtingus vaikus: mano tėvą – komunistą, dukterį Marytę – vienuolę, jauniausią sūnų Leonardą –
buvusį nepriklausomos Lietuvos karo lakūną. O ji paaiškindavo: svarbiausia, kad visi būtų sveiki ir gerai sugyventų. Jie ir sugyveno, ypač tėvas su Maryte.“, – pasakojo R. Baltušytė tinklalapiui Bernardinai.lt
Kaip gimė Juza
Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje saugomi rašytojo Juozo Baltušio rankraščiai, fotografijos ir net „Garbės piliečio“ pažymėjimas. Kad legendinis vienišius Juza galėjo būti visai kitoks, tampa aišku pažvelgus į romano „Sakmė apie Juzą“ rankraštį, saugomą anykštėnų.
Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė teigė, kad kraštotyrininkų tikslas – išsaugoti ir surinkti su Anykščiais susijusių žmonių gyvenimo faktus. „Neišmetam nieko, net ir fotografijų su pionieriais ar komjaunuoliais – greit tai bus tikra kraštotyrinė medžiaga, – pasakojo A. Berezauskienė. – Mes nesame politizuoti, o kai kilo tas vajus ir iš J. Baltušio buvo atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas, jo knygas sudėjome į uždarą spintą toliau nuo pašalinių akių, kad nereikėtų nurašyti“. Beje, ji sako, kad J. Baltušis ir norėdamas negalėjo grąžinti anykštėnų 1976 metais suteikto Anykščių rajono garbės piliečio pažymėjimo, nes jis visą laiką buvo Anykščių viešojoje bibliotekoje. „Nežinau, kaip jis pas mus pateko ir iš kur atsirado“, – sakė A. Berezauskienė.
Beje, jo dukra žurnalistė Rita Baltušytė, dalindamasi atsiminimais interneto portalui www.bernardinai.lt, tvirtino, kad tėvas stoiškai pakėlė žinią, kad anykštėnai iš jo atėmė garbės vardą. „Kai iš jo atėmė Anykščių garbės piliečio vardą, 1990 metais tetai Marytei rašė į Anykščius: „…Aš to vardo neprašiau, kaip neprašiau gyvenime jokių atžymėjimų, apdovanojimų, pagerbimų… Jeigu būdavau kuo apdovanojamas, stengdavausi mandagiai, nuoširdžiai padėkoti. Taip padariau ir suteikus man Anykščių rajono garbės piliečio vardą. Bet tai dar nereiškė, kad davus man tą vardą, žmonės įsigytų teisę diktuoti man savo valią, nurodinėti, kaip aš turiu kalbėti, gyventi. Aš visuomet lieku pačiu savimi…“,– apie rašytojo reakciją pasakojo R. Baltušytė.
Ko gero vertingiausias saugomas Anykščiuose eksponatas – rašytojo „Sakmės apie Juzą“ rankraštis, kuriame matosi, kiek taisymų patyrė tekstas. „2005 metais poetė Alma Karosaitė po Knygos šventės įteikė anykštėnams pundą J. Baltušio romano spaudai paruoštų rankraščių“, – pasakojo A. Berezauskienė.
Paties J. Baltušio ranka primarginti lapai atskleidžia sudėtingą romano kūrimo istoriją.
Iš spaudai paruošto ir pertaisyto rankraščio matyti, kaip priklausomai nuo rašytojo kito paties Juzos paveikslas, kaip iš teksto dingo, matyt, nepalankūs to meto ideologijai dalykai. Štai kalbantis Juzai su Vinciūnės sūnumi Stonkiuku iš teksto J. Baltušio ranka išbraukė žodžius apie tai, kad viršaitį į Sibirą išvežė bolševikai, o vietoj jų įrašo neutralesnį „Adomėlio pasiklausk, savo tų …bolševikų“.
Taip pat ir Stonkiuko (ideologiškai – liaudies priešo) portretas po rašytojo papildymų tampa vis atgrasesnis. Rankraštyje pasitenkinęs tik sausu dviejų žmonių dialogu, ir leidęs skaitytojams patiems užpildyti erdvę, vis dėlto vėliau rašytojas neiškenčia ir įterpia apibūdinimus „Nebe Vinciūnės sūnus, net nebe Stonkiukas. Šuva pasalūnas sėdėjo priešais Juzą už viršaičio stalo“. Žinoma, tokiu atveju turėjo kisti ir paties Juzos santykis, kuris dabar žiūri nebe į žmogų, bet į liaudies priešą. „Žiūrėjo nemirksėdamas į Stonkiuką“ pakeistas į „Žiūrėjo nemirksėdamas šuniui pasalūnui į akis. Tiesiai į akis“.
Jei rašytojas nebūtų papildomai taisęs, Juzos portretas skaitytojams būtų pasirodęs gerokai šviesesnis ir jo charakteryje būtų mažiau prieštaravimų. Štai viename romano „Sakmė apie Juzą“ epizode, kai Juza atsisako broliui Adomui paskolinti pinigų, Juzos portretas pirminiame variante grindžiamas nutylėjimais ir jam būdingu mažakalbiškumu, tačiau vėliau rašytojas nusprendžia sudėti į Juzos lūpas jam nebūdingą tvirtumą ir tiesmukiškumą. Taip vietoje, kur Juza išvis tyli, rašytojas įterpia „Negausi, –
vėl pasakė Juza“, o kitoje vietoje, kur atsisakymas broliui skamba „Didelė kapeika kito rankose“, įrašyta „Negausi, – jau trečią kartą pasakė Juza“.
Beje, rašytojo dukra negalėjo sutikti, kad J. Baltušis pasisakęs ir prieš Lietuvos nepriklausomybę. „Štai laiške seseriai Marytei 1990 metų vasarą rašė: „Kartoju: aš už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, bet tik už tokią Lietuvą, kuri bus iš tikrųjų laisva, kurioje kiekvienas žmogus turės teisę turėti savo nuomonę ir tą nuomonę laisvai išreikšti, kai kiekvieno žmogaus teises saugos įstatymas ir kad kiekvienam žmogui bus sudarytos sąlygos laisvai vystyti savo visus sugebėjimus, savo talentą ir siekti kartu su visais Lietuvos piliečiais lietuvių tautos laimės, gerovės, kultūros. Ir visai nepagrįsti tie kaltinimai, kuriuos girdžiu dabar, šalia kitokių visokių, kad aš prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tai melas ir veidmainystė“, – pasakojo R. Baltušytė.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: Nyksciai
