Kaip žinia, protas gali būti įvairaus kalibro ir profilio: praktiškas, moksliškas, kūrybiškas, nuovokus, „moteriškas“, elgsenos, psichologinis ir taip toliau. Bet aš manau, kad svarbiausias proto tipas yra tas, kuris leidžia žmogui teisingai žvelgti į gyvenimą.
Žmonės neretai ką nors įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Mes, literatai, gebame įsimylėti iš pirmos frazės. Man taip ir nutiko. Įsimylėjau ledi Montagu dirbdamas prie knygos „Rašytojas ir savižudybė“ kaip tik iš pirmos frazės.
Ne, nesijaudinkite, ši dama nenusižudė, tam ji buvo pernelyg protinga.
Marija buvo grafo Pirponto dukra, gimusi 1689 metais. Beveik visą savo vaikystę jį praleido tėvo pilies bibliotekoje – ten buvo viena didžiausių knygų kolekcijų Anglijoje. Tačiau ji nevirto „knygų žiurke“ arba kaip anais laikais sakė „mėlynąja kojine“. Iš knygų ji išmoko svarbiausio – savarankiško mąstymo.
Marija Vortli Montagu, Čarlzo Džervaso paveikslas, po 1716 m.
Jaunystėje ji atsidūrė gana įprastoje tų laikų merginai situacijoje: įsimylėjo vieną, o tėvas ketino ją ištekinti už kito. Dėl kažkokių priežasčių ji jokiais būdais negalėjo būti su savo išrinktuoju.
Šią skaudžią koliziją Marija išsprendė pasitelkusi visai nemergaitišką išmintį: jeigu nėra laimės, tebūnie ramybė ir laisvė. Pati išsirinko vyrą, kuriam jautė pagarbą ir kuris tuo pačiu pažadėjo nevaržyti jos laisvių, su juo pabėgo ir ištekėjo be tėvo leidimo.
Seras Vortli Montagu taip pat buvo protingas žmogus, ėjo svarbias valstybines pareigas ir jo žmona tapo Londono visuomenės puošmena. Ją įsimylėdavo, iš lūpų į lūpas perpasakodavo jos sąmojį, laikė garbe su ja susirašinėti.
Vargšas Aleksanderis Popas, didis poetas, įsimylėjo Mariją iki ausų (matyt kaip ir aš po kokios nors įsimintinos frazės). Jis aistringai išpažino savo jausmus, o gražuolė net neišklausius jo iki galo, pradėjo juoktis iki ašarų ir įgavo priešą visam gyvenimui.
Ši literatam skaudi scena pavaizduota garsiajame Viljamo Frito paveiksle
Būdama dvidešimt šešerių metų, Marija susidūrė su jaunai ir gražiai moteriai itin baisia nelaime – raupais, kurių Europos medicina visiškai nepajėgė gydyti. Ledi Montagu išgyveno, tačiau jos veidą nusiėjo randai, o garsios blakstienos iškrito.
Tada ji nustojo rodytis viešumoje ir privertė visus ja žavėtis iš tolo. Primygtinu jos reikalavimu, jos vyras gavo pasiuntinio darbą sultono dvare. Konstantinopolyje Marija išmoko kalbos ir papročių, tyrinėjo haremo gyvenimą ir išleido „Turkiškus laiškus“, kuriuos skaitė visa Europa. Be to, ji studijavo rytietišką skiepijimo nuo raupų metodą.
Dabar jau buvo galima grįžti. Anglijoje prasidėjo eilinė epidemija ir ledi Montagu stojo į kovą su ja. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji vakcinavo savo trimetę dukrą. Vėliau pasiūlė atlikti eksperimentą su septyniais mirties bausme nuteistais nusikaltėliais, mainais į malonės pažadą. Jie išgyveno ir buvo paleisti į laisvę. Vėliau tas pats bandymas buvo atliktas su šešiais našlaičiais iš vaikų namų (vis tiek vaikai ten mirdavo kaip musės). Išgyveno ir našlaičiai. Tuomet jau pats karalius įsakė atlikti šią gelbėjimo procedūrą jo anūkams, šalis patikėjo gydymo efektyvumu ir epidemija buvo nugalėta.
Sulaukusi penkiasdešimties, ledi Montagu nusprendė, kad nuo šiol ji įžengia į visiškos laisvės amžių ir nebesiskaitys su pasenusiais papročiais. Ji išsiskyrė su vyru (bet išlaikė nuostabius santykius) ir pradėjo gyventi savo malonumui.
Keliavo, bendravo tik su jai įdomiais žmonėmis. Luiso Kronenbergo biografijoje rašoma: „Ji nekentė nuobodų, nuo kurių bėgo ir nekentė kvailių, su kuriais ginčijosi“. Reikėtų paminėti, kad ledi Montagu nebuvo labai geros nuomonės ir apie moteris ir mieliau rinkdavosi vyrų kompaniją. Kas nenuostabu, atsižvelgiant į prastą tuometinių moterų išsilavinimo lygį. „Džiaugiuosi, kad esu moteris, – sakė Marija, – dėl to man nereikės turėti žmonos“. Ši ponia nemėgo ir mūsų, beletristų. „Romanų kūrėjai, – sakė ji, – daro dvigubą žalą skaitytojams: vagia jų pinigus ir laiką“.
Gyvenimui ji pasirinko Italiją, o į tėvynę sugrįžo tik pajutusi, kad laikas mirti – sulaukusi garbingų tiems laikams 73 metų. Gyvenimo pabaigoje Marija kartą prisipažino, kad pastaruosius 11 metų nežiūrėjo į veidrodį. Na, argi ne šaunuolė?
Štai trys ledi Montagu amžiai:
Gražuolė
Šaunuolė
Laiminga senutė
„Žmogus, nemokantis būti patenkintas savimi, iš viso niekada ir niekuo nebus patenkintas“.
O dabar – frazė, nuo kurios prasidėjo mano meilė ledi Montagu.
Būdama prie mirties slenksčio, ji pasakė (ir tai buvo jos paskutiniai žodžiai): „Visa tai buvo labai įdomu“.
Tai ir vadinama teisingu požiūriu į gyvenimą.
