Režisieriaus ir teatro pedagogo dukra Rasa Šimkutė apie savo tėvą sukūrė dokumentinį filmą „Tegu eina liepsnodami“. Filmo premjera šią savaitę įvyko kino klube „8 1/2“, vasario 18 d. 14 val. filmas bus rodomas Klaipėdos Imanuelio Kanto bibliotekos Meno skyriuje, vėliau keliaus į Kelmę, Šiaulius, vasarą jį bus galima pamatyti Klaipėdoje vyksiančiame festivalyje „Gedimino 40“.
Filme perteikiama novatoriška G. Šimkaus pedagoginė veikla, talentingų jo auklėtinių teatrinė kūryba, o sykiu per vienos šeimos istoriją prisiliečiama prie tragiškos lietuvininkų lemties.
Apie filmo kūrybinį procesą ir G. Šimkaus asmenybę kalbamės su R. Šimkute.
Rasa, kodėl pasirinkote kino žanrą šviesaus atminimo Gedimino Šimkaus asmenybei atskleisti?
Dar tėvui gyvam esant žinojau, kad apie jį sukursiu filmą, nes jis dar 1966 metais, kai kino kamera buvo retenybė, ją turėjo ir niekada nesiskirdavo, fiksavo viską.
Jį net vadindavo „žmogumi su kamera“ tais laikais, kai pradėjo dirbti tuometinėje konservatorijoje 1972 metais.
Jis filmuodavo savo studentus ir kažkur yra ta filmuota medžiaga, tačiau man nepavyko jos rasti. Vis dar neprarandu vilties ją rasti.
Radau tik vėliau ir jau ne jo paties filmuotą medžiagą, su kuria teko verstis. Ji man taip pat buvo įdomi ir verta dėmesio.
Artimas Rasos Šimkutė ryšys su tėčiu jaučiamas net iš senų fotografijų.
Kas tai buvo?
Vežimų teatrai, nufilmuoti 1989 metais, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, bet buvo didžiulis žiūrovų dėmesys.
Teatralai tada keliaudavo arkliais kinkytu vežimu, vaidindavo gamtoje.
Taip pat radau filmuotą medžiagą, kaip tėčio studentai vaidina Kalotės sąvartyno gyventojams. Taip, buvo tokie laikai, apie 2000-uosius, kai sąvartynuose gyveno žmonės.
Papasakokite, kaip gimė filmas, kaip sulipdėte jo siužetą.
Tikrai sunkiai lipdžiau ir nesu patenkinta, kaip sulipdžiau. Išankstinio scenarijaus neturėjau.
Žmogaus gyvenimo neatskleisi jokiu filmu, jokia knyga. Neįmanoma.
Net ir nuolat jį filmuodamas praleisi svarbiausius momentus. Kad taip būna, pati įsitikinau, nes pati kartu su tėčiu paskutiniais jo gyvenimo metais dirbau ir filmuodavau jį. Pataikyti nufilmuoti perliukus – labai sudėtinga.
Šį filmą pavadinčiau tik G. Šimkaus asmenybės štrichu, eskizu.
Vežimo teatras.
Kaip tėtis, įpratęs filmuoti pats, reagavo, kai jūs jį filmavote?
Aš jam net nesakiau, kam filmuoju, ir, beje, net nepanaudojau filme tos medžiagos, nes dar tada supratau, kad negali žmogus vienu metu užimti dviejų pozicijų.
Tėtis mane pasikvietė kartu dirbti ir mes kartu vadovavome lietuvių literatūros ir režisūros studentų kursui. Dirbti su studentais ir kartu dar filmuoti man nepavyko.
Repeticijų akimirka.
Kuo išskirtinis, specifinis buvo G. Šimkaus darbas su studentais, kad panorote jį filmuoti?
Jis mokėjo labai įdomiai kalbėti. Matydavau, kaip jam kalbant įvyksta studento transformacija, jaunas žmogus tarsi sugerdavo jo žodžiu ir išsiskleisdavo kaip žiedas.
Šis procesas man buvo labai gražus. Jame būdavo visko: ir ašarų, ir pykčio, ir galiausiai begalinio dėkingumo.
Manau, kad tėčio unikalus talentas buvo gebėjimas ne tik perteikti studentams profesines žinias, bet ir padėti atsiskleisti jų asmenybės gerosioms pusėms.
Praėjo ketveri su puse metų, kai G. Šimkaus jau nėra tarp mūsų, o jo buvę studentai su didžiuliu dėkingumu, meile ir pagarba apie jį atsiliepia, negali jo pamiršti iki šiol ir net festivalius jo atminimui organizuoja. Šią vasarą Klaipėdoje vyks jau trečias menų festivalis.
Jį vadina Mokytoju iš didžiosios raidės, kuris padarė esminę įtaką jų gyvenime.
Dirbant kartu mane labiausiai stebindavo tėčio idėjos, kurios gimdavo spontaniškai, netikėtai, darbo proceso metu.
Nieko primygtinai nesakydamas studentui, bet, regis, minimaliais veiksmais, pastumdamas kokią dekoraciją, padėdamas kokį daiktą, ar patardamas „gal taip pabandyk“ jis sugebėdavo ištraukti stulbinantį rezultatą, būdavo akivaizdu, kad tas minimalus pokytis studentui padėdavo ir akyse gimdavo personažas.
Tai stebėdama galvodavau, kaip jis taip sugalvoja ir kaip man toli iki jo.
Gediminas Šimkus niekada nesiskirdavo su kamera ir filmuodavo darbą su studentais.
Filme kalbinate buvusius G. Šimkaus studentus. Kaip juos atsirinkote?
Tai buvo vienas sudėtingiausių dalykų, kaip iš didžiulio būrio, 180 G. Šimkaus studentų, kurių dauguma yra sukūrę savo teatrus arba susiję su teatru ir kitomis meno rūšimis, kurie yra be galo įdomios asmenybės, atsirinkti pokalbininkus filmui.
Man tai buvo didžiulis galvos skausmas ir iki šiol širdį skauda, kad pakalbinau tik penkis, o iš arčiau parodžiau tik tris žmones, kurie dabar turi savo teatrus.
Vienas iš jų yra šiuo metu Klaipėdoje aktyviai veikiantis Martos Vendland vadovaujamas Gedimino Šimkaus teatras „Artyn“. Jis susikūrė 2019 m., jau po tėčio mirties.
Negalėjau jo įkūrėjos nepakalbinti, nes sukurti savo teatrą iš nieko visais laikais buvo ir yra donkichotiškas uždavinys. Martai tai pavyko padaryti Klaipėdoje, kuri, atrodo, yra tiek pripildyta įvairių teatrų, tačiau jie atrado savo žiūrovą ir yra labai reikalingi.
Ir man labai smagu stebėti jų komandą, kuri yra taip susiklausiusi ir puikiai dirba. Tai yra paskutinis G. Šimkaus įkvėptas teatras, o kiti studentai jau patys pražilę, bet vis tiek dirba.
Negalėjau nepakalbinti pirmosios laidos kūrėjų, kurie baigė 1982 m. Tos laidos buvę studentai iki šiol susitinka kiekvieną vasarą ir tėtis nepraleido nė vieno susitikimo.
Talentingą teatro pedagogą Gediminą Šimkų studentai labai mylėjo, gerbė ir iki šiol negali jo pamiršti.
Ar šis filmas jums yra pirmasis? Kas buvo sunkiausia jį kuriant?
Ne pirmas. Esu sukūrusi keletą filmų apie keliones į Indiją, apie dar vieną žmogų, bet jie tokie „namudiniai“. O šį filmą jaučiau pareigą sukurti profesionaliau.
Todėl nepasiklioviau vien tik savo jėgomis, kreipiausi pagalbos į kino režisierę Inesą Kurklietytę, kuri yra filmo prodiuserė ir konsultantė.
Sunkiausia buvo pradžia.
Nežinojau, nuo ko pradėti, kai gavau tokią skirtingą filmuotą medžiagą, 180 studentų, būrį nuostabių kolegų, kurie taip ir liko nepakalbinti.
Norėjosi atskleisti ir tėčio asmenybę, ir sykiu unikalų Lietuvos mėgėjų teatro reiškinį, nes Lietuvoje praktiškai niekas nežino, kad mūsų šalies mėgėjų teatras yra labai aukštai vertinamas pasaulyje ir pasiekęs didžiulių laimėjimų. Mano tėčio indėlis į tai taip pat labai svarus.
Žinoma, sunku buvo ir dėl emocijų. Pradedu žiūrėti filmuotą medžiagą, kurioje viskas dar taip gyva, ir ašaros sukyla.
Praktiškai metus praverkiau, o tada, išgedėjusi, paleidusi emocijas, pradėjau blaiviau mąstyti.
Gedimino Šimkaus kolegos.
Kiek apskritai laiko užtrukote kurdama šį filmą?
Trejus metus.
Koks jausmas dabar, kai filmas jau baigtas, išleistas?
Džiaugsmas ir palengvėjimas, kad aš tai padariau. Žinoma, jeigu būtų galimybė, aš dar jį keisčiau, tobulinčiau, tačiau paliksiu vertinti žiūrovams.
Galbūt užsikabinote ir sulauksime dar daugiau Rasos Šimkutės filmų?
Man visada labai patiko kinas ir aš turiu idėjų. Žinoma, norėtųsi jas realizuoti. Tai yra tikrai sudėtingas darbas, bet – laikas parodys.
Gediminas Šimkus – vienas iš Klaipėdos teatralų, kurie nuveikė labai daug, kad Lietuvos mėgėjų teatras būtų žinomas ir pripažinta pasauliniu mastu.
Dosjė
Docentas, režisierius, pedagogas Gediminas Šimkus gimė 1938 m. liepos 20 d. Tauragėje. 1962 m. baigė Vilniaus politechnikumą. 1964-1969 m. mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dramos režisūros specialybės. Nuo 1958 m. – Šilutės kultūros namų dramos kolektyvo narys. 1961-1966 m. liaudies teatro aktorius, režisierius, pastatymų dalies vedėjas, rajono kultūros namų direktorius. 1966 m. persikelia į Raseinius ir įkuria suaugusių ir vaikų teatrą. Per tą laiką pastatė daug nuostabių spektaklių: M. Smirnova, M. Kraindel „Baisi istorija“, A. Čechovas „Piršlybos“, P. Merimė „Moteris – tai velnias“, A. Arbuzovas „Irkutsko istorija“, M. Baidžajeva „Dvikova“, R. Samulevičius „Jeigu pasibels…“, V. Grundmanė „Ilonos smuikas“ (moksleivių teatras), K. Kasona „Medžiai miršta stovėdami“, V. Venckus „Žalgirio mūšis“ (moksleivių teatras), V. Miliūno „Kad ją kur, tą meilę“, Žemaitė „Petras Kurmelis“ ir daugelį kitų. 1972 m. birželio mėn. 5 d. Raseinių rajoninių kultūros namų dramos kolektyvui suteiktas Liaudies teatro vardas. 1972 m. buvo pakviestas į Klaipėdos fakultetus dėstyti režisūros. 1976 m. Klaipėdoje įkūrė Medienos medžiagų kombinato dramos kolektyvą. 1979 m. subūrė Mokytojų namų novelės teatrą. 1983 m. įsteigė Klaipėdos fakulteto mokomąjį teatrą. 1997 m. įkūrė Klaipėdos universiteto kiemo teatrą. 1979-1981 m. buvo Jūros švenčių vyriausiasis režisierius. 1980-1988 m. buvo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Režisūros katedros vedėjas. 1988-1996 m. – Teatrinio meno fakulteto dekanas. 1996-1997 m. – Klaipėdos universiteto II senato senatorius. Mirė 2018 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdoje. Palaidotas Šilutės kapinėse.
Rasos Šimkutės asmeninio albumo nuotr.
